Praėjęs du dešimtmečius trukusius kūrybinio augimo, priklausomybės, apkalbų ir šlovės etapus – Lietuvos prezidento padėkos laišką už nuopelnus Lietuvai Sasha Song gavo dar būdamas paauglys, 2009 m. atstovavo Lietuvą muzikiniame konkurse „Eurovizija“ ir tapo vieninteliu mūsų šalies atstovu, gavusiu specialų prizą iš organizacijos „OGAE Rest of the World“ už geriausią tų metų „Eurovizijos“ pasirodymą pagal pasaulinį internetinį balsavimą – šiandien Sasha Song teigia pagaliau atradęs asmeninę laimę ir vidinę ramybę.
Ir visa tai – naujai kuriamos muzikos dėka. Atlikėjas ir vėl žada dalyvauti nacionalinėje atrankoje į 2017 m. vyksiantį Eurovizijos konkursą – pirmą kartą savo naujausią eurovizinę dainą Sasha Song pristatys gėjų klube „Soho“.
- Apie tavo naują eurovizinę dainą žinau bent du intriguojančius faktus: pirma, kad jai aranžuotę sukūrė prodiuseris, dirbantis su tarptautine „BMG“ kompanija, antra, kad muziką ir žodžius tu jai parašei kartu su JAV legionieriumi krepšininku Caleb Sutton. Pripažink, susidaro tokia „eklektiška“ kompanija.
Šia savo daina tikiu pats ir labai tikiuosi, kad ji patiks ne tik mano gerbėjams, bet ir visai Lietuvai. Ir, svarbiausia, ji turi tokį tarptautinį šiuolaikišką skambesį, kuris yra reikalingas Eurovizijai ir ji skleidžia pozityvumą, kuris kviečia šokti, šypsotis, dainuoti kartu... Žinoma, šiai dainai bus sukurtas ir muzikinis klipas.
Kaip minėjai, dainos aranžuotę sukūrė su „BMG“ dirbantis prodiuseris, tačiau palaikymą gavau ne tik iš šios vienos tarptautinės kompanijos. Anksčiau esu bendravęs su „Sony BMG UK“ – kai man buvo vos dvidešimt metų man siūlė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, kurios atsisakiau – ir lig šiol palaikau ryšius su jų prodiuseriais. Todėl, kai baigėme šios dainos kūrybinį procesą, nusiunčiau ją „Sony BMG UK“ atstovui, norėdamas išgirsti jo vertinimą, ir jis man atrašė: „Turėtum su šia daina dalyvauti Eurovizijoje.“ O aš jau ir buvau nusprendęs tą padaryti! Tai dar labiau patvirtino mano įsitikinimą, kad ši daina tikrai gali pavergti Eurovizijos gerbėjus.
Na, o su Caleb Sutton mes esame geri draugai ir kolegos – nors kol kas Caleb labiau žinomas tiems, kurie domisi krepšiniu (legionierius iš JAV žaidžia šalies Nacionalinėje krepšinio lygoje, red. past.), tačiau turi išskirtinį muzikinį talentą ir turime bendrų planų užkariauti lietuvišką muzikinę padangę. Jis bus pirmasis mano kompanijos „Song Music Group“ prodiusuojamas atlikėjas.
- Penktadienį įvyks tavo gyvo garso koncertas, tačiau dar rudenį buvo pasigirdę kalbų apie tavo koncertinės veiklos sustabdymą…
Rudenį turėjo įvykti mano koncertinis turas, tačiau jį teko atidėti dėl mano ligos – pirmą kartą gyvenime negalėjau dainuoti net pusantro mėnesio. Buvo diagnozuota, kad ant balso stygų susiformavo mazgeliai, dėl kurių teko sustabdyti koncertinę veiklą – gydytojai įspėjo, kad dabar jau geriausiu atveju galiu surengti vieną du koncertus per mėnesį. Man netgi patarė dainuoti su fonograma. Bet aš kitaip,nei „gyvai“ dainuoti paprasčiausiai nemoku! Gyvo garso pasirodymas man yra malonumas, tai yra galimybė bendrauti su žiūrovais, perteikti savo emocijas, improvizuoti. Aš juk dainininkas, galų gale, aš moku dainuoti (juokiasi, red. past.).
- Tai nebus tavo pirmasis koncertas gėjų klube, taip pat, dalyvavai ir šių metų „Baltic Pride“ koncerte. Tau svarbu dalyvauti LGBT bendruomenės „gyvenime“?
Šiame klube mane kiekvieną sykį pasitinka viena geriausių publikų. Tai yra viena tų vietų, kur jaučiuosi labai laukiamas, visuomet žinau, kad ten sulauksiu palaikymo. Kalbant apie šių metų „Baltic Pride“ eitynių koncertą, man buvo svarbu ne tik užlipti ant scenos padainuoti, tačiau ir kalbėti apie lygias žmonių teises ir toleranciją. Juk nesvarbu, kokia kiekvieno lytinė orientacija, religinės ar politinės pažiūros, rasės skirtumai – mes visi esame tokie patys homo sapiens. Mums reikia išmokti atrasti, kas mus sieja, o ne dar labiau gilintis į tai, kas mus skiria.
Manau, kad tokie renginiai, kaip „Baltic Pride“ ar bet koks kitas renginys, nevengiantis akcentuoti LGBT problemas, yra žingsnis į priekį. Mokyklose nenori apie tai kalbėti, tėvai nenori apie tai kalbėti su savo vaikais, tarpusavyje esame linkę užgniaužti tokias „nepatogias“ temas. Bet juk jos „nepatogios“ tik todėl, kad vis dar yra gajūs destruktyvūs mitai – tarkime, kad netradicinė seksualinė orientacija yra pasirinkimas, o ne įgimtas dalykas, kaip kad bet kurio kito asmens.
- Kaip manai, ar žymių žmonių kalbėjimas apie LGBT bendruomenės iššūkius ir išreiškiamas palaikymas turėtų teigiamos įtakos?
Tikrai turėtų, tačiau tokių, kalbančių garsiai, daug nėra. Kodėl? Nes mes gyvename mažoje šalyje ir didžioji dalis vis dar baiminasi neigiamos visuomenės nuomonės. Bijo prarasti gerbėjus, koncertus, aplinkinių palaikymą, susigadinti karjerą. Tačiau ko vertas toks palaikymas, jei jis grįstas negatyviais jausmais? Jaunieji atlikėjai jau kitaip reaguoja į LGBT temas, tačiau vyresnio amžiaus muzikantai apie tai kalbėti garsiai nelinkę. Žinoma, yra ir tokių, kurie tau šypsosi į veidą, o už akių nežinia, ką galvoja. Bet aš mąstau pozityviai – jau geriau lai šypsosi į veidą, nei purvus į akis pila.
- O kaip reaguoji, kai tavo paties seksualinę orientaciją aptarinėja žiniasklaida, interneto komentatoriai ar tiesiog visi tie, kurie netingi?
Žmonėms reikia apie kažką kalbėti, tiesa? Manęs tai neerzina. Aš suprantu, kad manimi, kaip viešuoju asmeniu, domisi. Ką aš veikiu, kaip ir su kuo aš gyvenu, su kuo miegu, ką valgau, ką sukūriau ir pan. Tačiau aš esu nusibrėžęs tam tikras ribas, kurių nenoriu peržengti – tarkime, nemėgstu kviesti žurnalistų į savo namus, rodyti savo asmenines erdves ar kalbėti apie savo artimiausius asmenis. Jie neprašė būti dėmesio centre, tai aš pasirinkau tokį kelią.
Žinoma, nėra malonu, kai tave bando įžeisti ar manipuliuoja informacija, kam tai patiktų? Štai, prieš kelis metus švenčiau gimtadienį ir socialiniame tinkle įdėjau nuotrauką, kurioje esu su drauge ir draugu. Deja, žurnalistai mano draugę „iškirpo“, įdėjo tik mūsų su draugu nuotrauką ir prikabino antraštę apie gimtadienį vyrų glėbyje… Tai yra paprasčiausiai iškreipta tiesa. Negali gerbti tokių „žurnalistų“. Prieš man laimint lietuviškąją atranką į Euroviziją, po panašių antraščių ir kalbų, prasidėjo spaudimas mano šeimai, nuo fizinių ir psichologinių patyčių mokykloje net nukentėjo mano mažasis brolis…
- Po tokių įvykių turėtų būti sunku išlikti pozityviu. Gelbėja muzika?
Mano gyvenime yra buvę etapų, kai nemačiau prasmės gyventi. Buvo daug blogų dienų, pripildytų alkoholiu, piktnaudžiavimu raminamaisiais vaistais, nerimu… Džiaugiuosi visa tai perėjęs ir suėmęs savo gyvenimą į rankas – tai man padėjo padaryti tik muzika. Taip pat ir gydytojai, artimi žmonės, draugai. Jau aštuonis mėnesius nevartoju alkoholio. Dabar tiesiog sėdu prie pianino, groju, kuriu, gimsta melodijos ir mano širdis uždainuoja. Esu kantresnis, išmintingesnis, ramesnis. Kartais susimąstau, galbūt reikia pasiekti tam tikrą dugną, kad pradėtum kilti į viršų (šypsosi, red. past.)? Savo gyvenimą žmogus kuriasi pats – puikiai žinau, kas turi įvykti, kad būtum ten, kur dabar esi. Žinai, įdomus sutapimas, kad savo eurovizinę dainą „Pasiklydęs žmogus“, su kuria laimėjau nacionalinę atranką ir atstovavau Lietuvą, taip pat pirmą kartą viešai pristačiau naktinio klubo publikai. Galbūt tai atneš man sėkmę ir šiais metais?
