Rašyti paskatino kadaise TV laidoje išsakyti prof. E. Gudavičiaus samprotavimai "Kas būtų, jei kovo 11 nebūtų paskelbta nepriklausomybė". Nepritariu profesoriaus nuomonei, jog tada Nepriklausomybė išvis nebūtų paskelbta dėl "žmonių nusivylimo". Ne, vis dar būdami blogio imperijoje visas blogybes būtume jai tebevertę, o viltis būtume sieję su Nepriklausomybe. Tiktai pastarosios kaina gal būtų buvusi kitokia, gal visai ji būtų nutolusi iki begalybės, bet viltis mūsų Nepriklausomybei būtų išlikusi. Išmintingai skubėta ją skelbti net naktį (už ką Gorbačiovas labai pyko). Prisiminkime, kokį išėjimo mechanizmą su lydekos dantimis jis tada ruošė. Išsprūdome remdamiesi "demokratiškiausia pasaulyje konstitucija". Ji ilgai stabdė Gorbačiovo nuožmius veiksmus, mat prieš pasaulį jis dėjosi demokratas.
Išėjome tada, kai supuvusi imperija merdėjo ir ieškojo vaistų pasveikti. Iš pradžių gorbačiovininkai manė, jog svarbiausias vaistas yra "chozrasčiotas" viskam: kolchozui, fabrikui, mokslo įstaigai, respublikai. Ar neprisimenate, kaip ponia Prunskienė, grįžusi iš Maskvos, mosavo iškovotu respublikos "chozrasčiotu"? (Metropolija nieko neduoda, tiktai valdo)Tai tikrai buvo naujas XX a. imperijos išradimas. Dievui dėkui, Sąjūdis tuo nepasitenkino, kaip ir propaguotu LKP "suverenitetu SSSR sudėtyje".
Deja, pas mus buvo ir "dilgėlininkų". Prisimenate "Kam šokti nuogam į dilgėles?" ("Gimtasis kraštas", E.Vilkas) Man pavyko sužinoti, iš kur jie atsirado ir ko jie siekė. Pasirodo Gorbačiovas kreipėsi į Lietuvos matematikus (juos net vardais vadino) su prašymu sumodeliuoti SSSR ekonominės sistemos galimybes. Tas jam buvo padaryta ir įrodyta, jog ši sistema gyvuoti negali. (Humoristas A.Gricius kadaise rašė: " Amerikos mokslininkai ilgai tyrinėję, įrodė, kad žmogus nevalgęs gyventi beveik negali") O tai SSSR atsitikdavo dažnai.
Jau tada Rusijoje sklandė santechniko pasakyta frazė: "Klozetas nepadės, reikia visą sistemą
keisti". Tad ir buvo nuspręsta keisti, žinoma, nenaikinant imperijos. Keisti, vadinasi, pertvarkyti, perestroit, iš čia ir atsirado žodis "perestroika ". Jos gimimo vieta - Lietuva. Gorbačiovas ir matematikai, matyt, tikėjosi imperiją ekonomiškai atgaivinti. Štai tada nors į dilgėles... (O kaip dėl išėjimo mechanizmo?)
Dievui dėkui, sąjūdiečiai buvo daugiau fanatikai ir "muzikantai" negu matematikai. Svarbiausias jų tikslas - Nepriklausomybė. Ir jie ją paskelbė. Paskelbė neįsivaizduodami padarinių, nepaisydami senos ir baisios imperijos istorinio žiaurumo, neprognozavę Vakarų pasyvumo. Imperijos vadai sutriko. Prispausti krizės, laukdami Vakarų paramos, jie pirmą kartą imperijos istorijoje padarė lemiamą klaidą, žaibiškai nepanaudojo kraujo ir kalėjimų. Jie privengė pasaulio nuomonės. Čia jie apsiriko. Kažin, ar pasaulis būtų spėjęs supykti, jei OMON-as, atsiųstas kovo 12, būtų padaręs savo kruviną darbą? Jie per ilgai delsė ir ieškojo "taikių metodų". Pasirinko skaldymo, gąsdinimo, spaudimo ir blokados kelią. Tai davė tam tikrų vaisių. Atsirado moratoriumo (Prunskienė) ir "politinių sprendimų" (Brazauskas) šalininkų. Čia mums padėjo, anot Gorbačio, "nesukalbamas Landsbergis". Lemtis, atsitiktinumas ar Dievo Apvaizda?(Galėjo jo vietoje atsirasti ir Petkevičius. Kažin kur tada būtų nuvairuotas "Durnių laivas"...)
Nors mūsų Nepriklausomybės niekas nepripažino, ir ilgai mes kabėjome grėsmingoje nežinioje, tačiau laikas dirbo mūsų naudai. Keitėsi požiūris į mūsų laisvės bylą, mūsų Parlamentas įgijo šiokį tokį svorį, atsirado iki šiol nežinomas, o dabar jau tapęs žinomas pasaulyje žmogus Landsbergis.
Kai spaudimas nepadėjo, Gorbačiovas ryžosi panaudoti išbandytą imperijos ginklą - šaudymą.
Tačiau ir jis nesiryžo šaudyti teisėtai išrinkto Parlamento. (Tada jau nebereikėtų ieškoti Ribbentropo - Molotovo slaptų protokolų). Parlamentą turėjo išvaikyti pati "liaudis", t .y. jedinstvenikai, Ivanovo brigada, perrengti kareiviai. Pirmiausia reikėjo nuvyti Parlamentą gynusius žmones. Tai, kad kariuomenė iškart neužėmė Televizijos ir radijo centro, liudija, jog jie ruošė viešą pamoką sukilusiai liaudžiai.
Sumanyta žmones išgąsdinti šaudant juos prie Bokšto ir leidžiant tuos vaizdus transliuoti visai
Lietuvai (štai kas jums bus!). Ir vėl imperija pralaimi, žmonės neišsigąsta.
Tačiau mūsų Nepriklausomybė tebekybo nežinioje. Pasauliui mūsų kraujo negaila, pasauliui Gorbio perestroika brangesnė (prisimenate Bušą? Tądien, kai mes gedėjome mūsų Gorbačiovo politikos dėka nužudytų muitininkų, jis siūlė dėl nepriklausomybės tartis su Gorbačiovu).
Mūsų Nepriklausomybę galėjo išgelbėti ne vienas, o keli atsitiktinumai. Ir jie įvyko! Ivanovo brigada paskutiniu metu sutriko, besiveržiantys į Seimą jedinstvenikai sunkiai, bet buvo nustumti nuo Seimo durų vos spėjusių atbėgusių ginti žmonių, suiro bendras puolančiųjų koordinavimas.
Tiktai įsivaizduokime, kas būtų atsitikę, jei jie būtų įsiveržę į iš išorės nesaugomą Seimą... Mūsų istorija būtų nuėjusi kitu keliu. O iki to tetrūko gal kelių žmonių persvaros... Atsitiktinumas!
Tuo metu jau buvo Jelcino inteligentų sukurta teorija, kaip išeiti iš ekonominės krizės. Ji buvo
skirtinga nuo Gorbačiovo ir " dilgėlininkų". Manyta, jog tą galima padaryti tiktai atsisakius
didžiųjų kolonijų - respublikų (Nežinia, ar visam laikui). Įvyksta imperijos vadų konfrontacija. Tai buvo didelis mums palengvinimas. Pats lemtingiausias atsitiktinumas - pučas ir jo pralaimėjimas. Kiek čia buvo atsitiktinumų, mes dar nežinome.
Mūsų Nepriklausomybė iškovota drąsa, avantiūra ir daugelio atsitiktinumų dėka. Prieš tokią jėgą! Retai taip būna istorijoje. Gal čia matome ir Dangaus ženklus.
Nors... turėjome ir bailių. Pasirodžius kraujui, vieni pasislėpė pas kleboną, kiti nėrė į Maskvą, Suomiją "pagalbos ieškoti" (kai kurie net užmiršę ant Nepriklausomybės akto pasirašyti). Visada, net ir didžiųjų pergalių atvejais, taip būna. O tada juk buvo mūsų istorinė Didžioji Pergalė.
Sunku paaiškinti, kodėl taip ilgai nesulaukiame tiems įvykiams pažymėti paminklo. Jau išaugo nemačiusi tų įvykių jaunoji karta, o mes teberenkame pasiūlymus.
Šiurpiausi mūsų istoriko p.Nikžentaičio pasiūlymai statyti Nepriklausomybės paminklą, "įjungiant rusiškus motyvus", mat, girdi, ir rusų liaudis čia kovojo už Lietuvą ."Geriausia pastatyti kavinę". Mes esame to meto liudininkai, prisimename jedinstvenikus, autonominikus, uskopčikus, iš Sniečkaus plūstančius mitinguotojus. Mes žinome, už kokią ir kieno Lietuvą jie kovojo. Mes dar gyvi, o istorija jau pačių istorikų klastojama. Ar neužsitraukia gėdos Lietuvos istorikai ?Yra garbingų rusų, tačiau būtų jiems didelis pažeminimas suplakti juos su ta minia, kuri tada ėjo prieš Lietuvą. Prisimink, Lietuva, savo atkurtosios Nepriklausomybės didvyrius, prisiplakėlius, bailius ir melagius!
