Graikų mitologijoje Hermio vardu yra vadinamas dievų pasiuntinys, perduodantis žmonėms Olimpo gyventojų pamokymus, nurodymus ir pageidavimus, išsakantis ir interpretuojantis dieviškąjį olimpiečių požiūrį. Be šitos Hermiui priklauso dar ir kitos tarpininko funkcijos, esą šis Dzeuso sūnus tarpininkauja gyvenimui ir mirčiai, t.y. palydi mirusiųjų sielas į vėlių karalystę, kitaip tariant, yra Psichopompas tikrąja to žodžio prasme.
Hermis, kaip matome, yra labiausiai sutelkta tarpininko mitologinė figūra. Todėl neatsitiktinai kaip pats svarbiausias Hermio atributas nuo neatmenamų laikų minimi sparnuotieji aukso sandalai. Žinoma, tik turintis tokius sandalus gali visur suspėti, visur sulakstyti, įgyvendinti dievų apibrėžtą misiją, nors, kitą vertus, nieko nesu girdėjęs apie tai, jog šis garsiausias visų laikų tarpininkas savo ruožtu tarpininkautų perduodant žmonių skundus ir požiūrius dievams, interpretuotų ir padėtų suprasti žmogaus požiūrį. Hermis gi yra dievų pasiuntinys, o ne žmonių.
Apie tuos magiškuosius sandalus turėjau progos pagalvoti savaitės pradžioje (iš kažkurio pusrutulio pasąmoninės dalies nevalingai vis lindo ir lindo toks įvaizdis), kai iš spaudos pranešimų sužinojau apie Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus tarpininkavimo misiją Briuselio derybose dėl būsimos ES sutarties, siekiant įveikti išryškėjusiais nesutarimus tarp lenkų, iš vienos pusės, ir įtakingiausių Europos šalių, iš kitos.
Lietuvos dienraščiai rašė apie Lietuvos prezidento dalyvavimą šiose derybose, visų pirma (sąmoningai ar nesąmoningai) atkreipdami dėmesį į dideles fizines perkrovas ir nepaprastą psichofiziologinį Valdo Adamkaus kaip tarpininko tarp vienos ir kitos pusės judrumą, tarkime, gerą sportinę formą, kuri, kaip pasirodė, yra reikalingas dalykas siekiant supažindinti vienus su kitų reikalavimais. Kaip interviu sako pats prezidentas Valdas Adamkus, reikėjo lakstyti aukštyn žemyn nuo vokiečių ir prancūzų pas lenkus bei atgal naktį iš penktadienio į šeštadienį ne vieną kartą. Žiniasklaidoje ypač fokusuojamas dėmesys į faktą, jog toks maršrutas driekėsi laiptais iš vieno aukšto į kitą, taigi laiptai pakylėtuose žiniasklaidos reportažuose įgyja vos ne talpaus simbolio prasmę. O nuo savęs leiskite pridurti dar tą pastebėjimą: pažymint kad lenkai gyveno aukščiau (kylant laiptais) nei vokiečiai su prancūzai, įvykio topologinė konfigūracija įgyja kažką panašaus į apversto dangaus pseudomitologinį įvaizdį.
Tiesą sakant, lengvai įsivaizduoju, jog 80-ies metų Lietuvos prezidentas beveik vienu įkvėpimu užžengia laiptinėm į viršų, o po to paspyruokliuodamas žengia žemyn. Kalbu apie tai be menkiausios ironijos kruopelytės, o su grauduliu prisiminęs, jog ne vienas iš mūsų, perpus jaunesnių už prezidentą, į kitą aukštą užsirita tik visiškai uždusę.
Vis tik užsiminiau čia apie Hermį ne tiek dėl tų keliančių pavydą sandalų, kiek dėl pačios dievybės vardo, teikusio pretekstą pavadinimo ,,hermeneutika“ atsiradimui (trumpai tariant, taip vadinama ilgą istorija turinti disciplina, kelianti tikslą suprasti ir interpretuoti vienaip ar kitaip ,,keblų“ supratimui tekstą). Kaip atrodo, Lietuvos prezidentas minimu atveju tapo hermeneutinės praktikos grandimi labai ypatinga netikėta prasme. Iš kitos pusės žiūrint, šis atskiras ribinis atvejis gali tapti tipologiniu, nurodančiu tendenciją.
Kaip pastebi pats Valdas Adamkus, jis marširavo nuo vienų prie kitų, atnešdamas ir perteikdamas tų pasiūlymus aniems ir atvirkščiai. Gali kilti klausimas – kodėl diskutuojančiom ir nesutariančiom pusėm buvo reikalingas toks tarpininkas? Kaip visi gerai žinome nuo tų laikų, kai žaisdavome ,,sugedusį telefoną“, žodžio ir minties tarpininkai paprastai daugiau ar mažiau iškreipia prasmę.
Lietuvos prezidentas užbėga tokiam klausimui už akių paaiškinęs, jog jis, siekdamas tiksliai perteikti vienos ar kitos pusės pasiūlymo esmę, drauge bandė švelninti diskusijos dalyvių toną, gludino aštrių pasakymų kampus. Kitaip tariant, užsimenama, jog pasiūlymo dalykinis turinys su tarpininko pagalba gali būti perteikiamas kitoje, labiau priimtinoje pakuotėje. Tai nekeičia reikalo esmės, tačiau iš dalies gali pasitarnauti sėkmei. Tačiau šioje, tarsi ir akivaizdžioje, situacijoje išlieka vienas neaiškumas: kodėl šitokių, tarpusavio pasitikėjimui tarnaujančių intonacijų, mandagumo reveransų atsisako oponuojančios viena kitai pusės, kodėl ,,diplomatijos vilkai“ kartais leidžia sau būti nelabai diplomatiškais vienas kito atžvilgiu?
Gali būti taip, jog posakių ,,nediplomatiškumas“ tokiuose daug ką lemiančiuose forumuose yra viena iš diplomatinės kovos formų, kita vertus, toks tono šiurkštumas neretai yra pateisinamas siekiu ,, išsaugoti veidą“, yra orientuojamas į savojo reikšmingumo įtvirtinimą. Įvertinus šią aplinkybę, savo ruožtu galima kelti tarsi ir nelabai legalų klausimą – ar Lietuvos atstovų noras įtikti visiems iš eilės šiame forume nesugadins tam tikru aspektu mūsų šalies įvaizdžio?
Žinoma, toks klausimas čia forsuojamas specialiai, didele dalimi yra pritemtas klausimas, atsiranda neproporcingai reikalo esmei išdidinant kai kuriuos niuansus. Valdo Adamkaus tarpininkavimo derybose dėl ES sutarties misija buvo sėkminga ir jau vien dėl to gali būti laikoma Lietuvos diplomatijos pasiekimu; tokios misijos sėkmei pasitarnavo paties prezidento autoritetas, diplomatiniai sugebėjimai, nepaprasta šio žmogau elegancija, žmogiška šiluma. Tačiau sakyti, tiksliau tariant, klykti pro visus dispozicijoje esančiais ruporus, jog tai esą yra pats didžiausias Lietuvos diplomatijos laimėjimas, regis, yra klaidingas ir kitus klaidinantis sakymo pavyzdys.
Kaip atrodo, toks laimėjimas būtų didesnis, jeigu, paradoksaliai tariant, mažiau apie tai kalbėtume. Reikalas tas, jog perdėtas entuziazmas šiuo atveju gali įsteigti iš tiesų klaidinantį mus visus pavyzdį. Paklausiu retoriška – ar sutiktume, jog mūsų valstybė savo esme taptų tarpinė, ,,įsitarpinanti“ ir tarpininkaujanti kitiems valstybė, taigi buferinis visom prasmėm darinys, ar – priešingai – savo valstybei linkime įsišaknijimo prigimtinėje vietoje, neatšaukiamo substancionalumo? Kita vertus, čia slypi dar vienas, labai svarbus momentas.
Būsiu ne iki galo subtilus ir priminsiu, jog Lietuvos Respublikos prezidento institucijai yra užkrauta nepalyginamai kilnesnė, bet tūkstančius, galbūt net tris milijonus kartų sunkesnė tarpininkavimo misija, t.y. įpareigojimas atstovauti žmonių nuomones santykyje su valdžios institucijom ir kitais galios centrais. Lyginant su šia užduotimi, tarpininkavimai Briuselio institucijų koridoriuose yra butaforinis operetinis, gal net žaislinis užsiėmimas. Bijau, jog viena užduotis kokiu nors pretekstu nebūtų išmainyta į kitą.
