Bažnyčia laikoma viena turtingiausių institucijų. Ir ji to neslepia. Vis dėlto bažnyčios turtai ir pajamos nuo visuomenės slepiamos po devyniais užraktais. Faktas vienas – valstybė kasmet bažnyčiai atseikėja milijonus, dar tiek pat suaukoja tikintieji, tačiau pinigus renkantys bažnyčios tarnai jokių ataskaitų apie panaudotas lėšas neprivalo skelbti.
Lietuvoje valstybė ir bažnyčia nėra saistomos jokiais ryšiais, todėl valstybė neprivalo remti bažnyčios. Tačiau pagal galiojantį susitarimą valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai Lietuvos religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams. Jiems kasmet skiriami milijonai okupacijos metais sunaikintiems ar apleistiems religinės paskirtiems objektams ir institucijoms atkurti bei kitoms reikmėms.
Šiemet valstybės biudžete poilsiui, kultūrai ir religijai skirta 515 mln. litų – 71 mln. litų mažiau nei 2009 m. Pernai vien Lietuvos Vyskupų Konferencijai buvo skirti 3 mln. 2 tūkst. litų. Ir šiemet jiems atiteko panaši suma. Negana to, bažnyčias paremia ir miestų bei rajonų savivaldybės. Pavyzdžiui, Kauno miestas šiemet poilsiui, kultūrai ir religijai skyrė 27,25 mln. litų, Vilnius – 19,6 mln. litų.
Valstybė atskiras parapijas pinigais paremia ir išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, pernai metais Kalėdų išvakarėse sudegusiai Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios atstatymo darbus Vyriausybė nutarė paremti puse milijono litų. Šie pinigai bažnyčiai buvo skirti iš Vyriausybės rezervo.
Valstybė bažnyčiai taip pat daro ir kitokių nuolaidų. Katalikų bažnyčia Lietuvoje turi privilegijuotą statusą. Pagal Lietuvos ir Vatikano sutartį, jos pajamos negali būti apmokestinamos.
Dėl šios priežasties bažnyčia yra atleista ne tik nuo pajamų mokesčio, gaunamo už nuomojamą ir komercine veikla užsidirbantį turtą, bet ir nemoka nekilnojamojo turto mokesčio.
Taip pat svarbu pažymėti, kad neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos ir religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų dvasininkų bei religinių apeigų patarnautojų ir aptarnaujančio personalo (išskyrus asmenis, atliekančius statybos, remonto bei restauravimo darbus) išlaikymo sumos, t. y. atlyginimai.
Vis dėlto bažnyčios tarnai per mišias neužmiršta priminti tikintiesiems, kad šie turi savo tikėjimą išreikšti ir pinigine prasme. Parapijiečiai raginami ne tik aukoti mišių metu, bet ir pervesti du procentu pajamų mokesčio, kai kur – net susimokėti bažnytines rinkliavas. Pastarosios taikomos ne visur, tačiau yra parapijų, kur su vyskupijos palaiminimu parapijiečiams įvedamas metinis mokestis. Kaip aiškina patys kunigai, šis mokestis padeda finansuoti statybas, remontus ir yra nustatomas atsižvelgiant į darbų apimtis.
Tiesa, kai kurie kunigai neigiamai vertina priverstines rinkliavas, tarp kurių ir mokestis krikštijantis, tuokiantis ar pan. Esą žmonės turėtų aukoti pagal sąžinę, o ne mokėti mokesčius. Vis dėlto Dievo tarnai pripažįsta, kad būtent iš šių aukų jie gyvena. Valstybės skiria pinigų bažnyčių atstatymui, žmonės aukoja bažnyčios reikmėms, o mokesčiai už paslaugas turėtų išlaikyti kunigus.
Kai kurie kunigai be tarnystės užsiima papildoma veikla, pavyzdžiui, dėsto universitete, moko mokykloje ir taip gauna atlyginimą. Tiesa, tokiu atveju, nuo atlyginimo valstybei mokami visi mokesčiai. Šiaip pagal Lietuvos įstatymus tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu tik pagrindinei pensijos daliai.
Daugiau apie uždaros katalikų bažnyčios ekonomiką iš pirmų lūpų skaitykite šiandien Pinigų kartoje.
