Mėnraštyje "Naujasis Židinys" yra skiltis "Dienoraštis", kurioje įvairūs žmonės, redakcijos paprašyti, parašo maždaug 11 000 ženklų tekstą, kuris yra arba realus dienoraštis, arba jo imitacija. Aš suimitavau. Imitacija buvo publikuota "Židinyje" gruodžio mėnesį.
Miegas
Spalio pabaiga. Kontoroje beveik dvidešimt minučių stebėjome miegantį bendradarbį. Veiksmą jis atliko primityviai – priglaudė galvą prie sienos ir tiek. Kai pabudo ir atraudonavo mūsų pasišaipymus, sukūrėme memuarinį reitingą – kas darbo vietose miegojo keisčiausiai.
Paaiškėjo (na, tai buvo galima numatyti), kad miego keistumas ir gerovė tiesiogiai susiję. Tie, kurie darbą ir teisę miegoti jame gavo po nepriklausomybės, atsidūrė reitingo dugne. Pasiginčijus, ar miegojimas paskaitose yra darbo vieta, jiems beliko banalybės: miegoti užsikniaubus ant stalo, visuomeniniame transporte, teatre, koncertuose ir kine.
Kontoros sẽniai lenktynes laimėjo, bet jų pasiūla taip turėjo griežtus žanrinius rėmus – visi incidentai įvyko sovietų kariuomenėje. Kadangi rusai už tarnybą mokėdavo po kelis rublius, kontora sutiko – tai buvo darbas. Trečią miego reitingo vietą laimėjo programuotojas, kelis kartus užmigęs dienos budėjimo metu, stovėdamas šalia spintelės. Nežinau, ar Lietuvos kariuomenėje liko šios funkcijos, bet pas rusus tai buvo labai varginančios pareigos – seržantas kasdien paskirdavo tris kareivius, kurie parą budėdavo kareivinėse. Darbas vykdavo slenkančiu grafiku – vienas miegodavo 4 valandas, kitas keturias valandas nejudėdamas stovėdavo šalia kuopos vado kabineto durų, trečias keturias valandas valydavo grindis ir tualetus. Po keturių valandų pasikeisdavo. Sunkiausia buvo ištverti ...
Berašydamas prisiminiau savo grįžimą iš armijos. Nusitempiau į tuometinę „Laumę“ kursiokę, ir pradėjau pasakoti:
- Praporščikai, nariadas, manevrai...
Ir pamačiau, kad pašnekovė virtuoziškai, neprasižiojusi, nusižiovavo. Užtilau ir apsidairiau – visas rūsys buvo nusėstas porelių, o eteryje šiugždėjo frazių likučiai: „praporščikai, nariadas, manevrai“. Merginos žiovavo. Daugiau niekada apie armijos nuotykius nebepasakojau. Kontoros miego reitinge pirmą vietą užėmė mano giminaitis, lenktynėse sudalyvavęs netiesiogiai. Jis užmigo tabaluodamas parašiuto diržuose, su automatu už nugaros. O man atiteko antroji vieta.
Tobula septynių minučių kelionė
Lapkričio pradžia. Nerimavau dėl vieno dalyko – kad traukinukas bus tuščias, geležinkeliečiams nusibos ir jie jį uždarys. Maršruto "Vilnius – Oro uostas" tvarkaraštį lengvai ras tik tas, kuris jau išmano tinklapio www.litrail.lt struktūrą. O kas daugiau važinės tuo maršutu, jei ne smalsuoliai ir dykynėtojai. Stotyje bilietą nusipirkau kasoje, ir be reikalo – juos pardavinėjo dvi konduktorės traukinuko viduje. Kodėl dvi? Paslaptis paaiškėjo pasiekus tikslą.
Iš oro uosto vagonas su motoru atvažiavo beveik pilnas. Vilniuje, be manęs, įlipo dar dešimt žmonių – neblogai. Vėliau perskaičiau geležinkeliečių pranešimą spaudai, kad projektas galų gale panaudoti egzistuojančią atšaką link Kirtimų visiškai pasiteisino. Dar girdėjau gandą, kad keleivinį maršrutą pratęs iki Salininkų. Tai būtų visiškas gėris – dar viena stotelė, dar vienas civilizacinis elementas. Nes aksioma yra tokia – nėra geležinkelio, nėra miesto.
Automotrisė pajudėjo. Lėtai ir minkštai. Vaizdas pro langą puikus – iš dešinės (sėdint veidu pagal važiavimo kryptį) beveik tobulai atrestauruotas senasis depas. Smulkieji gelžkelio infrastruktūros elementai arba nauji, arba restauruoti, aplinka nuo švarumo tviska.
Po dviejų minučių išvažiuojam iš stoties teritorijos ir pasukam link Žirnių gatvės. Viename dienraštyje rašė, kad keleiviai turi šiurpti nuo Naujininkų vaizdų. Įdėmiai stebiu landšaftą. Per pusantros minutės pamačiau tik vieną nedidelę senų padangų krūvelę, sukrautą šalia garažų. Įspūdingai ant kalno stūksantys rajono daugiabučiai akies neerzino. Na, privačiai perdirbtų balkonų chaosas mirga per intensyviai, bet pats siluetas priemiesčio kontekste harmoningas. Tokie patys stovi Braitono priemiestyje, o juk tai – Londono kurortas. Šiek tiek nudrengtas, bet kurortas.
Naujininkų buvo nedaug – automotrisė ryžtingai pasuko link Kirtimų ir likusias tris su puse minutes važiavo tarp dviejų medžiais apaugusių pylimų, kol sustojo Oro uosto stotelėje. Ten paaiškėjo dviejų konduktorių paslaptis. Traukinukas nevažinėja kaip švytuoklė – išleidęs iš Vilniaus atvažiavusius keleivius, jis juda toliau – gal užsuka į aklą geležinkelio atšaką, kuri kerta Dariaus ir Girėno gatvę? Automotrisėje yra dvi įlipimo/išlipimo durys, todėl ir reikia dviejų moteriškių, kad jos savo kūnais uždengtų angas ir stabdytų keleivius, trokštančius kuo greičiau patekti į Vilnių.
Septyni Londonai ir Šnipiškės
Lapkričio vidurys. Tiksliau ne Londonas, o East Endas, mikliai madingėjantis rajonas. Mes ten patekom sekdami Celia'os Woolfrey knygos "London walks" nurodymais – 12 maršrutas į Spitafieldą. Autorė primygtinai siūlė apžiūrėti turgų, bet jau vakarojo ir prekeiviai nurinkinėjo prekes. Tos prekės – tai nedidelių, negalinčių atidaryti savo salonus, siuvyklų gaminiai (kai kelionių partnerė perskaitė turgaus aprašymą, paaiškino kad aš supainiojau Spitafieldo turgų su Smithfildo. Galvojau ištaisyti, bet juk dienoraščių niekas nekoreguoja?). Perėję rekomenduojamomis gatvėmis (aš radau namą, kuriame gyveno aktoriaus Davido Suchet Erkiulis Puaro iš ITV serialo "Puaro". Puikus art deco egzempliorius), nusprendėme ištrūkti iš knygos ribų ir šitaip išėjome iš Pirmojo Londono. Pajudėjome buvusia žydiška Brick Lane gatvele. Komerciškumas nepasikeitė, bet vietoj žydų atsirado bangladešiečiai ir pakistaniečiai. Iš pradžių (jei pradžia vadinti pietų kryptį) gatvelėje buvo azijietiški restoranai, užeigos ir parduotuvės. Kvietėjai stovi tarpduriuose ir nenoriai dirba savo darbą (Antras Londonas). Praėjus apyšimtį metrų, Bangladešas baigiasi. Prasideda klubų ir pižoniškų parduotuvių etapas. Šios atkarpos simbolis – antikvarinių "Vespų" parduotuvė. Kai buvau ten lapkričio viduryje, ji jau buvo bankroto procese (Trečias Londonas). Turistų ir iš kitų rajonų atvažiavusių londoniečių kelias čia ir baigiasi, o mes, Brick Lanui pasibaigus, pasukom į dešinę (į rytus) ir Bethnal Green keliu traukėm tolyn. Namai ir parduotuvės vėl suazijietiškėjo ir nuskurdo. Atrodė, kad esame ne Londono centre, o Varšuvos priemiestyje. Dar atrodė, kad tuoj prasidės laukai ir daržai (Ketvirtas Londonas). Bet ne – pralindus geležinkelio viaduką ir atsidūrus Mare gatvėje, situacija kardinaliai kaičiasi: prieš akis čelsiški Viktorijos stiliaus namai, aptvertas parkas, Viktorijos ir Alberto muziejaus filialas – Vaikystės muziejus. (Prisiminiau, kaip kažkas pasiūlė Vilniaus Valdovų rūmus pavadinti Kristinos ir Algirdo muziejumi. Švelnu...) Apžiūrėjom netikėtai atrastą muziejų (Penktas Londonas), ir atkakliai nesustojom – žemėlapyje pamatėm, kad esam netoli pietų Hackney, o ten - Viktorijos parkas su tvenkiniu ir kanalų sankryža. Londono kanalai visuomet įdomūs, ypač jei dar yra ir šliuzai. Ėjom į šiaurės rytus Old Fordo gatvele su dviaukščiais namais iš šonų, kurie vėliau transfomavosi į pabirai stovinčius blokinius keturaukščius – galėjau galvą padėti, kad identišką vaizdą mačiau Druskininkuose. Kirtom žemėlapyje žadėtus kanalus, ir nusprendę juos patyrinėti vėliau, įžengėme į Viktorijos parką. Ten supratome, kad atsiradome tikrame vietinių gyventojų, hakniečių, poilsio teritorijoje. Pakrantėse – nedidelė minia žmonių – šeimos, pensininkai, vienuolės su autistais, ledų valgytojai, ledų paviljonas su vaizdu į vandenį ir žvejai. Žvejų ekipuotė įspūdinga. Jie, matyt, šitaip estetine meškerių, stovų, ričių, kėdučių, mikropalapinių jėga kompensuoja nulinį laimikį bei imituoja išvykos prie tikro ežero realybę (Šeštas Londonas). Šalia parko Grand Union kanalas susijungia su bevardžiu kanalu ir tampa link Temzės judančiu Regent kanalu. Mes ėjome palei tą bevardį. Jaučiausi kaip utoponiame (arba antiutopiniame, jokio skirtumo) filme apie ateitį . Ne pačiame brangiausiame filme. Iš vienos kanalo pusės stovėjo neaukštas pylimas. Palypėjus pasirodė pievelė, kai kur įtaisyti fontanai, auga nedideli medžiai. Visur sėdi žmonės, kai kas kepa mėsą, netriukšmauja, nešiukšlina. Negeria. Turbūt sektantai. Kitoje kanalo pusėje – tų sektantų būstai. Neįtikėtinai žurnalinėje pievoje stovi nedideli daugiabučiai, pusiau stikliniai, pusiau variniai. Tarp jų lėtai vaikšto baltai apsirengę žmonės. Jų nepakvietė tie ramieji mėsos kepėjai. Ateitis (Septintas Londonas) tęsėsi 500 metrų, nes už eilinio viaduko mes be jokio pasiruošimo grįžom į Ketvirtą Londoną ir Mile End metro stotyje pažintinę kelionę (nuo metro iki metro – maždaug 5 kilometrai) baigėme.
Vilniuje galima padaryti tokį patį maršrutą. Jis būtų tobulas, jei savivaldybė sužaistų realų "Sim City" žaidimą. taisyklės paprastos – sukurk kažką, kas patiks žmonėms, ir jie ten pasiliks. Maršrutas prasidėtų Kalvarijų gatvėje šalia turgavietės. Ją ir aplinkinius namus reikia šiek tiek rekonstruoti ir patvarkyti (15 mln. litų), bet su savo vartais, dviem paviljonais, cerkve ir fone stūksančiais devynaukščiais teritorija turi savo charakterį ir vadinasi Pirmuoju Vilniumi. Perėję Kalvarijų gatvę, patenkame į S. Fino gatvę. Čia reikia šiek tiek patvarkyti vis dar išlikusį akmenimis grįstą grindinį ir sutvarkyti šaligatvį (2 milijonai). Žinoma, gatves patvarkyti reikia visame rajone, todėl tebūnie – 10 milijonų. Paliekant S. Fino gatvę su vis dar išlikusiais XX a. pradžios namais (Antras Vilnius) pereiname į medinį Vilnių. Vėlgi, reikia atrinkti šimtą originaliausių medinukų ir per KVAD'ą pasiskirstyti po 300 000 restauravimui ir, jei įmanoma, paskirties keitimui (30 000 000). Po tokios injekcijos ir dar suteikus mokestines nuolaidas visuomeninės paskirties namų statytojams medinės Šnipiškės (Trečias Vilnius) taptų keistu gyvenamųjų trobų, kavinių, municipalinių centriukų, skveriukų konglomeratu. Iš jo hipotetinis vaikštūnas pereitų į Linkmenų gatvę. Ten tektų sumoderninti mokyklos (neatradau jos numerio) stadioną ir pritaikyti jį viešam naudojimui (5 mln.). Už stadiono yra milžiniška pieva-pusparkis su tvenkiniu. Jis vis dar švarus – auga lelijos. Pievą realiojo "Sim City" žaidėjams reikia paversti tikru parku, kurį su Šeškinės ozo šlaitu jungia pėsčiųjų tiltas, permestas per Geležinio vilko gatvę. Tiltu pereinama iš poilsinio, Ketvirtojo Vilniaus į pramoginį muziejinį Penktąjį Vilnių. Iš kur ten atsiranda muziejus? Ten atkuriami senieji parako sandėliai – efektinga į šlaitą įsiraususių keliaaukščių tunelių sistema. Tie tuneliai tampa smukesnių karinių eksponatų demonstravimo salėmis, o pieva tarp šlaito ir gatvės – stambios karinės technikos eksponavimo vieta (90 000 000). Apžiūrėjus muziejų (turistus labiausiai traukia du dalykai – panoramos ir požemiai) pėsčiųjų tiltu grįžtama š parką ir keliaujama link Konstitucijos prospekto, Šeštojo Vilniaus, kur yra perstatyta Nacionalinė galerija ir daugybė vietų apsipirkti. Maršruto ilgis – apie 2,5 kilometro. Kaina – 150 milijonų. Pigiau už Gugenheimą-Ermitažą. Gerokai pigiau, nes nereikės mokėti kasmetinio frančizės mokesčio, parodų draudimo įmokų, algų kuratoriams. Nereikės mokėti nieko, tik semti pinigus iš padidėjusio vartojimo.
