Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas Tomas Kivaras jau šešerius metus ne tik dirba mokytoju, bet ir yra aktyvus pedagogų bendruomenės narys. Be to, dalyvauja rengiant mokinius tarptautinėms jaunimo gamtos mokslų, jaunųjų matematikų, fizikų ir chemikų, Europos Sąjungos (ES) gamtos mokslų olimpiadoms. Jaunojo pedagogo iniciatyvumas, kompetencija, šiltas bendravimas 2013 metais įvertinti dr. Meilės Lukšienės premija.
Mokytoju T. Kivaras tapo dalyvaudamas ES finansuojamoje programoje „Renkuosi mokyti!“. „Anksčiau nelabai tikėjau, kad atrasiu save dirbdamas mokytoju. O dabar kartais pagalvoju – ar aš išvis galėčiau dirbti kitą darbą?“ – prisipažįsta humoro jausmo ir iškalbos nestokojantis pašnekovas.
Sekmadienio vakaras. T. Kivaro darbo savaitė prasideda ne pirmadienį, o sekmadienio vakare, kartais net dar anksčiau – jau dieną, kai mintyse pradeda dėliotis ateinančios savaitės planai. „Kaip ir dažnam mokytojui, man pirmadienis prasideda sekmadienio vakare, nes reikia pradėti ruoštis pamokoms. Vakare peržiūriu planą, pagalvoju, ką patobulinti, kartais tereikia užsirašyti, ką buvau suplanavęs“, – pasakoja T. Kivaras.
Pirmadienis
8.35 val. Fizikos mokytojas – jau pakeliui į mokyklą, esančią Vilniaus senamiestyje: „Gyvenu labai netoli mokyklos, tad visada keliauju pėsčiomis. Per 15 minučių atsiduriu mokykloje. Gyvenu tame pačiame rajone, kaip ir dauguma mano mokinių, tad dažnai juos ryte sutinku.“
8.55 val. „Atrodo – juk turiu to laiko, bet į mokyklą dažnai įbėgu paskutinę akimirką. Iškart lekiu pasiimti reikalingų daiktų į paruošiamąjį, mat fizikos kabinete dirbu retai. Susikraunu knygas, uždavinynus, dar kokį projektorių pagriebiu ir kaip sraigė Olaiva keliauju į savo kabinetą“, – juokiasi pašnekovas.
9.00 val. Pirmos pamokos pradžia. „Penktadienį paskutinė pamoka – su ta pačia vienuoliktokų A lygio grupe, tad labai tiksliai prisimenu, ką veikėme. Per pamokas kažko stebuklingo nedarau. Iš tikrųjų. Pateikiu medžiagą, užduočių. Mokiniai visada gali prašyti pagalbos. Jiems kartoju – galiu pasiruošti pamokai, galiu jums padėti, bet tikrai negaliu mokytis už jus.“
9.45 val. Pertrauka. T. Kivaras pasakoja, kad su mokiniais susitinka ne tik per fizikos pamokas. „Kartais šeštadieniais drauge pažaidžiame krepšinį, tuomet pasikalbame ir apie tai, kaip sekasi pamokose, kokie įspūdžiai“, – paaiškina T. Kivaras.
9.55–10.40 val. Antra pamoka. „Langas“, kurio metu mokytojas atrašinėja į elektroninius laiškus, su kolegomis susirašo dėl olimpiadų. Taip pat šiuo metu jis ruošiasi ateinančiai pamokai. „Kai spėju, dar pavalgau. Pusryčiai ir pietūs viename“, – sako jis.
10.50–12.40 val. Trečia ir ketvirta pamokos. „Ateina dvi dešimtokų klasės. Dvi pamokas mokomės tas pačias temas ir aš pastebiu, kad negaliu nuolat to paties kartoti. Man pačiam atsibosta. Todėl stengiuosi paįvairinti pamoką. Informacija išlieka ta pati, bet stengiuosi ją kitaip pateikti. Pasitelkiu multimediją, internetą ir t. t.“
Kalbėdamas apie svarbiausius pokyčius mokykloje, T. Kivaras pirmiausia išskiria pasikeitusius santykius tarp mokytojų ir mokinių: „Man smagiausia stebėti, kaip nyksta barjerai tarp mokytojų ir mokinių. Aišku, išlieka pamokos ribos, tačiau atsiranda paprastas bendravimas per pertraukas ar kad ir tą patį krepšinį žaidžiant savaitgaliais. Labai pasikeitė techninės galimybės. Tais laikais, kai pats lankiau mokyklą, o tai buvo ne taip jau seniai, viskas buvo kukliau. Dar šiandien prisimenu, kaip chemijos pamokai reikėjo ruošti skaidres – t. y. iš tiesų rašyti ant skaidrių. Mano mokytojai jas demonstruodavo milžinišku aparatu, kurio pavadinimo net neatsimenu. Tais laikais medžiaga, parengta kompiuteriu, visiems palikdavo didžiulį įspūdį. Dabar viską galima rasti internete, bet reikia mokėti atsirinkti. Manau, svarbu apie tai kalbėtis su mokiniais.“
13.00–14.40 val. Penkta ir šešta pamokos. „Prasideda linksmybės – ateina dvyliktokai, B lygis. Jie man sako – mums tos fizikos nereikės, mes tik B lygis ir t. t. Skundžiasi, kad mokosi daugiau nei A lygis. Atsakau, kad yra tam tikri dalykai, kuriuos turite išmokti, ir tiek. Aišku, kai kurias temas parenku taip, kad jie jaustų džiaugsmą, galėtų įsitikinti, kad jiems irgi kas nors sekasi.“
Pasakodamas apie darbą su mokiniais, kurie skundžiasi, kad yra verčiami mokytis nereikalingų dalykų, T. Kivaras prisipažįsta, kad tik pradėjęs dirbti tikėjo, jog galės pakeisti tokį požiūrį, tačiau pastaruoju metu labiau įsiklauso į tai, ko nori patys moksleiviai: „Savo laiku bandžiau daryti revoliucijas. Dabar dažniau pergalvoju, ar to jiems tikrai reikia. Šiemet savo B lygiui pasakiau: svarbiausia – man nepersistengti, o jums – nepervargti. Aišku, pasakiau sarkastiškai, bet mes susikalbėjome. Per pamokas taip ir einame – palengva. Šį bei tą atsimename, išmokstame, suprantame. Didelių revoliucijų atsisakiau... Tačiau vis primenu jiems, kad jie turi galimybę laikyti fizikos egzaminą ir išlaikyti jį nebūtų sunku. Bet ir nelabai lengva.“
Fizikos mokytojas konstatuoja, kad tai, kaip mokiniui sekasi tikslieji mokslai, priklauso nuo pagrindų, kuriuos jis gavo pradinėse klasėse: „Manyčiau, spragos atkeliauja iš pradinės mokyklos. Visų gamtos mokslų pradžia yra matematika arba gamtos pažinimas pradinėse klasėse. Jeigu atėję į 11 klasę mokiniai pradeda aiškintis, kas yra kvadratinė lygtis ir kaip ją užrašyti, toliau keliauti sudėtinga. Juk fizika vadinama formulių pasauliu.“
14.40–15.35 val. Septinta pamoka. „Ateina vienuoliktokai. A lygis, 13 žmonių. Ar mokinys sies savo gyvenimą su fizika, pastebiu jau 9-oje klasėje. Tų, kurie ateitį sieja su fizika ar matematika, – mažuma. Bet dažnai jiems sekasi abu dalykai. Prieš stojimus būna dilemų, tuomet jie ateina pasitarti.“
Pasakodamas apie tai, kas jį patį paskatino studijuoti fiziką, o vėliau – imtis mokytojo darbo, T. Kivaras sako: „Turėjau labai gerą fizikos mokytoją. Tačiau man sekėsi ir chemija, ir rašinių konkursuose dalyvavau, ir teatre vaidinau, ir sportavau. Visur visko buvo. Fiziką studijuoti pasirinkau paskutiniu momentu. Mokiausi ją šešerius metus. Kai draugas pasiūlė dalyvauti programoje „Renkuosi mokytis!“, nelabai tikėjau, kad atrasiu save dirbdamas mokytoju. O dabar kartais pagalvoju – ar aš išvis galėčiau dirbti kitą darbą?“
Geriausiu savo darbo įvertinimu Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas laiko paprastus, iš pirmo žvilgsnio net sunkiai pastebimus dalykus: „Džiaugiuosi, kai vaikai, kurie nelabai gaudydavosi per pamokas, po kelių konsultacijų pradeda suprasti fiziką, jų pažymiai pradeda gerėti. Dar smagu, kai per tėvų susirinkimą gražiai atsiliepia tėvai. Tai didelis įvertinimas. Arba, pavyzdžiui, vienas mano mokinys jau studijuoja fiziką, o jo brolis, kuris irgi mokosi pas mane, ruošiasi stoti ten pat. Juokauju, kad prasidėjo fizikų dinastija. Pamąstau, kad per tokį trumpą laiką tai tikrai neblogas pasiekimas. Kai mokiniai dalyvauja olimpiadose, man svarbiausias rodiklis ne individualus pasirodymas, o visos komandos darbas. Jeigu komanda užima bent jau prizinę vietą, man ramu. Kas iš to, kad vienas žmogus pasirodo puikiai, o visi kiti – blogai?“
15.45 val. Aštuntos pamokos pradžia. Susirenka 9, 10 ir 11 klasių moksleiviai, kuriuos T. Kivaras ruošia olimpiadoms. Mokinių nedaug, apie 10. Gruodžio pradžioje Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje vyks tarptautinė olimpiada, kurioje dalyvaus moksleiviai iš visų Baltijos regiono šalių. „Prisipažinsiu, man šita pamoka pati lengviausia, dirbame su tais, kam tikrai įdomu. Niekas neverčia jų ateiti. Kai ruošiamės tarptautinėms olimpiadoms, skaitome užduotis angliškai, tobuliname ir kalbos žinias, ir fizikos. Turiu savo užduočių banką, tad į jas gilinamės vietoje. Vėliau per programą „Dropbox“ persiunčiu teoriją, ką reikėtų paskaityti kitam kartui, kad nereiktų nuo nulio kalbėti. Būna, kad jie vieni kitiems paaiškina užduotis. Pavyzdžiui, kai kurias temas ką tik išnagrinėję dešimtokai padeda vienuoliktokams. Susitinkame maždaug tris kartus per savaitę – vieną kartą per aštuntą pamoką, kitus – anksti iš ryto per nulinę. Ir jie ateina. Net per rudens atostogas dirbome. Entuziazmo nerodė, bet pasakiau, kad reikia, ir jie pritarė. Norime gerų rezultatų, tad reikia pasistengti ir dirbti“, – įsitikinęs fizikos mokytojas.
16.30 val. Pertrauka. Į kabinetą ateina valytoja ir stebisi: „Bet Jūs čia sėdite visą dieną. Net per pertrauką neužeisi.“
ES fondų investicijos į Lietuvos mokyklas padėjo ne tik atnaujinti ir modernizuoti mokyklų infrastruktūrą bei inventorių, bet ir pritraukti į mokyklas daugiau jaunų pedagogų.
Jaunus profesionalius žmones iš skirtingų sričių atrasti darbą mokykloje paskatino ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojama ilgalaikė socialinė programa „Renkuosi mokyti!“. Programos dalyviai –dvejus metus dirbti mokytojais nusprendę jauni specialistai, kurie neseniai baigė universitetus Lietuvoje bei užsienyje. Siekiant užtikrinti, kad į mokyklą dirbti ateitų geriausi, programos „Renkuosi mokyti!“ metu vykdoma kruopšti kandidatų atranka, o vėliau – kompleksinių mokymų programa, apimanti pedagogikos ir lyderystės žinių bei įgūdžių lavinimą. Programa „Renkuosi mokyti!“ Lietuvoje vykdoma nuo 2008 metų.
