Truputėlis istorijos
„Alfa Romeo“, kaip ir „
Ferrari“, nuolatos lydėjo įvairūs finansiniai sunkumai, kurie tapo nepakeliami du kartus. Pirmasis kartas įvyko 1970 metais, kai į milžiniškas skolas įklimpęs gamintojas buvo išgelbėtas įsikišus tuometinės Italijos vyriausybės lyderiams.
Tuo tarpu antrasis kartas per pakaušį kirto 1986 metais. Tik šį kartą nuostoliai buvo gerokai didesni, todėl nenuostabu, jog Italijos vyriausybė nusprendė „Alfa Romeo“ parduoti tam, kuris pasiūlys didžiausią sumą bei pasiūlys geriausias sąlygas, bet prieš tai įvykių seka buvo gerokai įdomesnė.
Prieš paskelbiant „Alfa Romeo“ finansinius rezultatus, bendrovei į pagalbą atkeliavo „Fiat“ koncerno lyderis, charizmatiškasis Gianni Agnelli. Jis „Alfa Romeo“ lyderiams iš pradžių pasiūlė glaudžią bendradarbiavimo sutartį, kuri leistų kelis kartus sumažinti automobilių kūrimo kaštus bei naudotis plačia „Fiat“ technine baze. Puikus pasiūlymas, kuris vėliau išprovokavo „Ford“ koncerno reakciją.
Apie galimą „Alfa Romeo“ pardavimą išgirdę „Ford“ koncerno lyderiai suskubo išskristi į Italiją ir šios šalies lyderiams pateikti savo pasiūlymą. Iš pradžių „Ford“ norėjo įsigyti 20 procentų bendrovės akcijų ir likusią akcijų dalį išpirkti per artimiausius penkerius metus. Racionalus pasiūlymas, kuris „Ford“ būtų suteikęs priėjimą prie markės, garsėjančios talentingais inžinieriais ir pakankamai didžiulės sportiškų automobilių segmento rinkos dalies Europoje, kuri tuomet siekė 9,8 procento.
Nugalėjo geresnis pasiūlymas
Potencialūs kandidatai turėjo pateikti ne tik sumą, kurią ruošiasi sumokėti už „Alfa Romeo“. Jie taip pat turėjo pristatyti septynių, aštuonių metų investicinius planus, kurie leistų „Alfa Romeo“ sugrįžti į pelną nešančią kompaniją. Tai buvo pagrindinis reikalavimas.
Natūralu, jog ambicingiausią „Alfa Romeo“ atstatymo planą pateikė ne „Ford“, o „Fiat“. Neoficialių šaltinių duomenimis, „Fiat“ įsipareigojo į „Alfa Romeo“ investuoti maždaug 5,8 milijardo eurų. Be to, Italijos vyriausybė buvo labiau linkusi priimti „Fiat“ pasiūlymą, nes jie manė, jog „Alfa Romeo“ privalo išlikti nacionaline vertybe. Prie to dar vertėtų pridėti, jog „Fiat“ pažadėjo išsaugoti 28 000 darbuotojų vietas.
Tuo tarpu „Ford“ nuo 1986 iki 1994 metų planavo investuoti maždaug 2,8 milijardo eurų į finansinių sunkumų turėjusį gamintoją ir pasilikti tik tokį darbuotojų skaičių, kuris leistų dirbti efektyviai. Taip pat verta paminėti, jog „Ford“ būtų susikoncentravusi tik į vieną iš šešių gamintojo divizijų – lengvųjų automobilių gamybą. Italijos vyriausybę papiktino „Ford“ noras ignoruoti likusius padalinius, kuriuose dirbo tūkstančiai žmonių, o ta tuometinei Italijos vyriausybei buvo nepriimtina.
Tad dabar galime tik spekuliuoti kur „Alfa Romeo“ būtų dabar, jeigu būtų priklausiusi „Ford“ koncernui, o ne „Fiat“? Ar „Alfa Romeo“ būtų tokio paties dydžio gamintojas kaip „Audi“ ar BMW? Atsižvelgiant į „Ford“ patirtį su europietiškais gamintojais, „Alfa Romeo“ greičiausiai būtų sėdėjusi toje pačioje valtyje kartu su „Volvo“, „Jaguar“, bei „Land Rover“ ir dabar priklausytų kokiam nors Kinų pramonės gigantui.
