Tokį patį klaidingą sprendimą jie daro ir NATO atžvilgiu. Jų manymu, pirmaisiais mėnesiais po Rytų bloko griūties visi turintys politinį svorį asmenys pažadėjo Michailui Gorbačiovui ir Borisui Jelcinui, kad transatlantinis gynybinis aljansas daugiau nesiplės. Nieko nejaudina, kad nėra jokių to įrodymų. Jeigu šiuo klausimu būtų kokie nors dokumentai, tai Maskva seniai jau juos būtų paviešinusi. Tuomet italų premjeras Silvio Berlusconi netgi siūlė priimti Rusiją į NATO. Niekas net ir nesusimąstė apie tai, kad Kremlius į tai nieko neatsakė.
Kaip ir dauguma europiečių, italai klydo, manydami, kad net ir Maskvai demokratija yra iš esmės savaime suprantama valdymo forma, o visos kitos valdymo formos yra tik nemalonūs, tačiau laikini nuokrypiai. Dauguma rusų pageidauja būtent tų nuokrypių, maža to, jeigu įmanoma tai dar ir labiausiai autoritariniame variante. Tačiau Vakarai to nepastebėjo.
Rusija – ne Europos dalis
Jeigu surinktume visus šiuos klaidingus įsivaizdavimus, tai galime pamatyti, kur yra klaidų šaknys – idėjoje, kad Rusijos visuomenė iš esmės būtų liberali, jeigu ne Putino ir jo spec. tarnybų ar oligarchų sindikato egzistavimas. Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Laisvamaniai Rusijoje yra drąsūs, tačiau jie – kovotojai-vienišiai. Deja, jie neturi jokios įtakos, ir regimoje ateityje šioje autoritarinėje visuomenėje tikrai neturės.
O ką gi Europa? Kada bebūtų kalbama su rusais apie Europos žemyną, po V. Putino atėjimo į valdžią šie pasisakymai visada buvo dviprasmiai, tačiau pozicija aiški: Rusija nemyli Europos. Ji nėra Europos dalimi, ir apskritai, „Europa jau atgyveno savo amželį“.
Tačiau Kremliuje į Europą žiūrima dar ir iš kitos pusės. Nuo sovietų laikų valdovai Maskvoje deda visas pastangas tam, kad būtų panaudotos europiečių silpnybės. Jų tikslas yra tas, kad europietiška idėja būtų pakirsta visomis priemonėmis ir visais lygiais tiek, kad europiečiai galų gale patys patikėjo tuo ir atsisakė nuo europietiško susijungimo proceso.
Jeigu tai įvyktų, tai būtų Vakarų vienybės pabaiga, vieningos Europos šerdis būtų ant griūties ribos ir būtų didelė grėsmė, kad europiečiai dėl savo paties žioplumo išvarytų amerikiečius iš kontinento. Tuomet Maskva pasiektų savo: Rusija turėtų reikalą jau ne su visu bloku, o su krūvele Europos nykštukų, kurie patektų į Kremliaus įtaką arba būtų tokie prigąsdinti, kad netektų bet kokios reikšmės.
Jeigu sovietų laikais už šios strategijos slypėjo noras įžiebti pasaulinės revoliucijos ugnį ir priversti raudoną vėliavą plazdėti virš kaip galima daugiau Europos sostinių, tai šiandien Maskvai rūpi tai, kad ji ir vėl taptų pasauline galios valstybe. Nei savo politinėje jaunystėje, nei vėliau, V. Putinas niekada kito tikslo ar minties ir neturėjo. Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, dabar jis tam turi labai neblogas galimybes. Rusijos prezidentas anksčiau ir daug aiškiau negu jo pagrindiniai oponentai Europoje, pajuto mentalinę ir politinę krizę Europoje ir Amerikoje, ir dirbtinai ja naudojasi.
Europa, sustingusi ir pavargusi nuo senatvės, plėšoma praeities vaiduoklių, nesugebanti apsiginti nuo žiaurumo ir tironijos išpuolių, nepasitikinti savimi, tuo pat metu yra siekiamybė milijonams kenčiančių, kurie ir vėl žadina europiečių baimes, o šie, kalbant iš paprastai, jau seniai nebe tie. Labiausiai tinkamas momentas buvusiam KGB agentui! Vienybės pakirtimo, viliojimo ir grasinimų būdais V. Putinas bando paaitrinti visuotinį neužtikrintumą.
Ir net nesvarbu, suteikia Kremlius kreditus prancūzų dešiniesiems, padeda jie „Alternatyvos Vokietijai“ nariams nuvykti į Siriją pas tenykštį diktatorių ar prisidengę panslavizmu maitina pinigais ir geru žodžiu Balkanų šalis ir taip žadina slavų-pravoslavų vienybę bei polinkį į savo pusę Serbijoje ir Bulgarijoje. Ar V. Putinas pabando Juodkalnijoje su agentų pagalba surengti perversmą, kaip tai buvo 2016-ųjų spalį. Arba jis paskelbia plataus masto ginklavimosi programą prieš Vakaru, kuri labiausiai grasina europiečiams. Arba grasina Danijai branduoliniu karu. Rusija visada siekia vieno tikslo: priversti europiečius jausti nepasitikėjimą savimi.
Ypatingi santykiai su Rusija
Šioje srityje V. Putinas nemažai pasiekė. Ten, kur jis neveikia pats, prisideda europiečiai. Šiuo atveju jo kol kas stambiausia pergalė – rinkimų Italijoje rezultatai. Pirmą sykį Europos dešiniesiems populistams pavyko centrinėje ES šalyje atimti daugumą iš tradicinių partijų. Dabar Europoje tam tikrą laiką teks remtis dar labiau skolomis apsikarsčiusia Italija, kurios vadovybė kratosi tiek euro, tiek ir pačios ES ir itin pasitikėdamos savo neįveikiamumu gali pakirsti ir visą europiečių bendruomenę.
Dėl Vladimiro Putino europiečių vienybė tampa trapesnė. Vengrija, Čekija ir Slovakija kaip tik bando išgauti lygiai tiek ekonominių naudų iš savo ypatingų santykių su Rusija, kad neiškiltų rizika galutinai nutraukti tvirtų ryšių su europiečiais ir amerikiečiais. Net Didžiąja Britanija šiomis dienomis nebegalima pasitikėti! Dideliam rusų džiaugsmui pragmatizmo tėvynė pasirinko iliuzijų kelią ir užsiima tik savimi, atsisakydama nuo bet kokios lyderystės Europoje.
V. Putinas suvokia, kad į 1938 metais prancūzų užduotą klausimą apie Dancigą, performuotą šiandien kitaip – „Numirti dėl Talino?“ – šioje Europoje galima sulaukti atsakymo tiktai „ne“. Net jeigu rusai įžengtų į Estiją, kad apgintų savo tariamai grėsmėje atsidūrusią mažumą, europiečiai galėtų taip pat energingai tvirtinti priešingai. Trumpiau kalbant, situacija Europoje nekokia. Te pabunda pasipriešinimo jėgos.
