Ekonominės krizės akivaizdoje visų akys lieka nukreiptos į Jungtines Valstijas. Naujos Didžiosios depresijos baimė verčia imtis skubių ekonomikos gaivinimų darbų, tačiau vis dar nėra aišku, ar amerikiečiai įveiks savo įprastinį nepasitikėjimą valstybe.
Katastrofos ženklai
Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas savo straipsnyje dienraštyje „The New York Times“ atkreipė dėmesį į praėjusį savaitgalį nuskambėjusią išrinktojo JAV prezidento Baracko Obamos pastabą, jog kovoje su ekonomikos krize būtina imtis „skubių ir drąsių“ veiksmų. Priešingu atveju ekonomikos nuosmukis esą gali pasireikšti visu smarkumu, o nedarbas - išaugti iki dviženklių skaitmenų.
„Mano nuomone, jis sumenkino pavojų“, - teigia P.Krugmanas.
Dabartiniame JAV ir viso pasaulio ekonominiame gyvenime Nobelio premijos laureatas mato daug artėjančios katastrofos ženklų: smunkančią gamybą, bankų nenorą skolinti, mažėjantį vartojimą. Visa tai esą be galo panašu į antrosios Didžiosios depresijos pradžią.
Savo straipsnyje P.Krugmanas ieško atsakymų, kas gali sutrukdyti „veikti skubiai ir drąsiai“. Bene didžiausią pavojų jis įžvelgia daugelį metų tarp ekonomistų vyravusiame įsitikinime, jog išvengti naujos Didžiosios depresijos iš tiesų būtų nesudėtinga. Juk dar 2003 metais Robertas Lucas iš Čikagos universiteto, Amerikos ekonomikos asociacijos pirmininkas, garsiai skelbė, jog „centrinė depresijos prevencijos problema jau yra išspręsta, ir iš tiesų tai padaryta prieš daugelį dešimtmečių“.
Dviejų teorijų įkaitai
Miltonas Friedmanas, vienas garsiausių XX amžiaus ekonomistų, buvo tas žmogus, kuris bene aršiausiai įrodinėjo, jog 1929 metais, kai Jungtinių Valstijų ir viso pasaulio ekonomika pradėjo grimzti į didžiausią visų laikų krizę, JAV Federalinių rezervų bankui būtų užtekę parūpinti bankams daugiau likvidumo, ir šie nebūtų pristabdę gyvybiškai būtino skolinimo.
Baigiantis pirmajam XXI amžiaus dešimtmečiui, JAV vėl prasidėjo grėsminga pasaulinė finansų krizė. Netikėtai paaiškėjo, jog neužtenka vien tik nukreipti pinigų srautus į bankus ir tikėtis, kad šie vėl pradės laisvai dalyti paskolas - tarsi krizės nė nebūtų buvę. Bankai ir toliau neskuba skolinti, o daugelis pramonės šakų vis labiau dūsta, negalėdamos plėtoti naujų ar užbaigti senų projektų.
P.Krugmanas lieka M.Friedmano oponento, Johno Maynardo Keyneso, šalininkas. Jis primena J.M.Keyneso teiginius, jog gilios ekonominės depresijos sąlygomis nepakanka vien tik monetarinės politikos priemonių, todėl būtina imtis agresyvių fiskalinių priemonių - visų pirma didinant valstybės išlaidas ir tokiu būdu kovojant su nedarbu.
„Monetarinės politikos nesėkmė dabartinės krizės metu parodė, jog J.M.Keynesas buvo teisus. O juk už B.Obamos planų gelbėti ekonomiką slypi būtent keinsistinės idėjos“, - primena P.Krugmanas.
Lemtinga kova Kongrese?
Apžvalgininkas neslepia, jog didžiausią nerimą jam dabar kelia klausimas, ar JAV Kongreso demokratai sugebės užsitikrinti sau pakankamą respublikonų paramą, kad laiku ir be didesnių pataisymų priimtų B.Obamos komandos siūlomą ekonomikos gelbėjimo planą. Juk būtent respublikonai daug metų tvirtino, jog valstybės kišimasis į ekonomiką yra problema, o ne sprendimo būdas, ir kad valstybės išlaidų didinimas nėra būtinas, o gal netgi žalingas.
Tradicinė problema, su kuria dabar susiduria JAV keinsistų stovykla - jiems keliami reikalavimai įrodyti konkrečią išlaidų didinimo naudą, tarsi valstybė būtų tik didelė verslo įmonė, kuri investuoja vien tam, kad gautų daugiau pelno. Pasak P.Krugmano, daugelis kritikų linkę pamiršti, jog tikslingas valstybės išlaidų didinimas visų pirma parūpina darbo tiems, kurie yra jo netekę arba gali netekti artimiausiu metu, ir išjudina didesnes pinigų sumas, kurios priešingu atveju gulėtų bankuose, neduodamos jokios apčiuopiamos naudos.
Nobelio premijos laureato vertinimu, blogiausias įvykių scenarijus būtų tada, jeigu JAV Kongresui prireiktų daugelio mėnesių priimti ekonomikos gaivinimo planui, kuris derybų proceso metų būtų gerokai apkarpytas ir galiausiai pasirodytų besąs pernelyg atsargus. Tada esą būtų galima tikėtis, jog ekonomika smuks visus 2009 metus, tik šiek tiek stabdoma valstybės veiksmų, tačiau vis labiau kamuojama defliacijos ir sumažėjusio vartojimo.
B.Obama tikrai buvo teisus, tvirtina P.Krugmanas. Veikti būtina staigiai ir drąsiai.
