Astronomai, bandantys išsiaiškinti, kaip gimė Visata, turėtų paskubėti. Mat ateityje daugumos su tuo susijusių įrodymų nebeliks, teigiama naujame tyrime.
Nors ateities astronomai greičiausiai naudos pažangesnes technologijas ir turės išsamesnių gamtos mokslų žinių, jie nebegalės pasinaudoti paskutiniais po Didžiojo sprogimo likusiais pėdsakais, rašo SPACE.com.
Po sprogimo, prieš 13,7 mlrd. metų davusio pradžią Visatai, likę pėdsakai po trilijono metų greičiausiai visiškai išnyks, tvirtina tyrėjai. (Be to, tuo metu mūsų Paukščių Tako galaktika jau bus susidūrusi su kaimynine Andromedos galaktika).
Vis dėlto mokslininkai įvardijo keletą užuominų, kuriomis mūsų tolimi palikuonys (jei žmonija tuomet vis dar gyvuos) galės pasinaudoti tirdami Visatos istorija.
Šiuo metu astronomai gali stebėti galaktikas, kurių amžius – daugiau kaip 13 mlrd. metų, tai yra, jos susiformavo praėjus vos milijonams metų po Visatos gimimo. Jie taip pat gali tyrinėti vadinamją kosminę elektromagnetinę foninę spinduliuotę – nuo Didžiojo sprogimo užsilikusią ir kosmose vis dar sklindančią šviesą.
Vis dėlto tolimoje ateityje šių požymių Žemėje ar arti jos esantys mokslininkai nebematys. Iki to laiko reliktinis spinduliavimas išblės ir taip įsitęs, kad šviesos dalelių bangų ilgis bus didesnis nei matoma Cisata.
Dėl Visatos plėtimosi senosios galaktikos, kurios dabar patenka į mūsų matymo lauką, bus per toli, kad ateityje jas būtų įmanoma stebėti iš Žemės. Saulė ir dauguma kitų žvaigždžių bus sudegusios, tad mūsų kosminėje kaimynystėje bus daug tuščiau nei dabar.
Vis dėlto ateities astronomai Didįjį sprogimą galės tirti per vadinamąsias hipergreitąsias žvaigždes, kurios bus išsviestos iš naujos galaktikos, susidariusius susijungus Paukščių Takui ir Andromedai. Šios žvaigždės po trilijono metų bus tolimiausi mūsų galaktikos astronomams matomi šviesos šaltiniai.
„Anksčiau manėme, kad stebėjimais grindžiama kosmologija po trilijono metų bus nebeįmanoma. Dabar manome, kad bus ne taip. Hipergreitosios žvaigždės padės tuometiniams tyrėjams sužinoti apie kosmoso plėtimąsi ir atkurti praeitį“, – teigė Kembridžo Harvardo Smithsono centro Teorijos ir skaičiavimų instituto vadovas Avi Loebas.
Hipergreitosios žvaigždės susidaro tuomet, kai dvinarės žvaigždės per daug priartėja prie didžiulės galaktikos centre esančios juodosios skylės. Ten veikiančios gravitacinės jėgos gali suardyti dvinarę žvaigždę: viena žvaigždė įsiurbiama į juodąją skylę, o kita išsviedžiama iš galaktikos 1,6 mln. kilometrų per valandą siekiančiais greičiais.
Ištrūkusios iš galaktikos tokios žvaigždės dar labiau greitės dėl Visatos plėtimosi. Matuodami šių žvaigždžių greitį, ateities astronomai galėtų nustatyti, kad Visata plečiasi, o tai padėtų atsekti procesus iki pat Didžiojo sprogimo.
Pridėję informaciją apie savo galaktiką, mūsų palikuonys galėtų apskaičiuoti Visatos amžių ir kitus svarbius parametrus.
„Ateities astronomams Didysis sprogimas nebus tik tikėjimo reikalas. Naudodami kruopščius matavimus ir protingą analizę jie galės rasti įrodymų, apibrėžiančių Visatos istoriją“, – kalbėjo A. Loebas.
