Aktualiajai dokumentikai priskiriamas italų kilmės režisieriaus Gianni Mino filmas “Keliaujant su Če Guevara” (“Travelling with Che Guevarai”) unikalus tuo, kad jame susipina dokumentinio ir meninio filmo elementai. Žiūrovas dalyvauja dviejose kelionėse, čia jis susiduria ir su dviem požiūriais.
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje du draugai nusiperka senutėlį motociklą ir pradeda didžiąją savo gyvenimo kelionę po Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Venesuelą, Čilę, Peru, Kolumbiją. Neperdedant galima sakyti, kad tai - jų gyvenimo kelionė. Pradžioje ieškantys vietos po saule, kelionėje jie patiria daug atradimų, pamato aplink gyvenančių žmonių nusivylimą, juos supančią neteisybę. Ši kelionė padėjo draugams Alberto Granadai ir Ernestui Če Guevarai susivokti, ką jie iš tikro nori daryti. Antrasis po kelionės praėjus keleriems metams tampa garsiu Kubos revoliucionieriumi, dar vaikystėje susiformavusias, o kelionėje sustiprėjusias marksistines idėjas bandžiusiu įgyvendinti realybėje.
Po įspūdingos kelionės Če Guevara ir Alberto Granada palieka dienoraščius bei prisiminimų knygas. Remdamasis šiuo palikimu brazilų kilmės režisierius Walteris Sallesas prieš porą metų sumanė kurti meninį filmą “Motociklininko dienoraštis” (“The Motorcycle Diaries”). Šį filmą kurti padėjo vienas iš draugų likęs Alberto Granada. Jam tenka grįžti į tas pačias vietas, prisiminti pačius įspūdingiausius momentus. Tai - viena kelionė (Alberto grįžimas į praeities prisiminimus), kurią išvysta žiūrovas. Kitoje kelionėje matome, kaip kuriamas Alberto ir Eduardo prisiminimais pagrįstas filmas “Motociklininko dienoraštis”.
Šiose kelionėse atsispindi ir du požiūriai į tą patį įvykį. Besilankantis brangiose ir kupinose prisiminimų vietose Alberto išgyvena viską iš naujo. Matome, kaip susijaudina vėl užsėdęs ant to paties modelio motociklo, su kokiu keliavo ir prieš penkiasdešimt metų. Nostalgiją sustiprina besikeičiantys, o kartais drauge pasigirstantys, atrodo, tarpusavyje nederantys tango garsai ir motociklo plerpimas. Kitas požiūris į didžiąją kelionę atsispindi Walterio Salleso kūrinyje. Ir šį požiūrį reikėtų aiškintis jau kitame filme.
Tačiau ne viskas Ginno Mino filme graudu ir nostalgiška. Arnoldas nelinkęs pasakojimų persmelkti sentimentalumu. Čia daug vietos lieka juokui ir sąmojui, kurių pagrindinis autorius vėlgi yra tas pats Arnoldas. Draugų sprendimą vykti į Velykų salą Ramiajame vandenyne jis argumentuoja to laiko faktais: saloje vienam vyrui tekdavo net -iolika moterų. Iš tikrųjų sala buvo ištremtų raupsuotųjų kolonija, kurioje draugai pasėjo žmogiškumo ir pakantumo sėklų - padavė ranką raupsuotajam. Tai irgi revoliucija, kurią pradėjo draugai.
Nors pati istorija unikali ir įdomi, tačiau ramus jos pasakojimas per dvi valandas beveik “užliūliuoja” žiūrovą. Vien meninio filmo fragmentų įsiveržimo į dokumentiką neužtenka palaikyti žiūrovų aktyvumą. Norisi trumpumo ir dinamiškumo.
