Šalies vaikų namuose gyvena tūkstančiai vaikų, kurie laukia pagalbos bei tikisi rasti vietos globėjų ar įtėvių širdyse. Įvairios socialinės akcijos skatina tokių vaikų globą ir įvaikinimą. Vis dėlto žmonių, kurie ryžtasi globoti ar įsivaikinti, dar nėra daug.
Todėl maloniai nustebino Trušelių kaime gyvenančių Jekaterinos ir Igorio Sulejevų pasiryžimas globoti net dvi mergaites. „Mes tiesiog norėjome joms padovanoti gražią vaikystę“, - labai nuoširdžiai ir paprastai skamba jų atsakymas, paklausus, kokie motyvai paskatino tapti globėjais.
Paskatino asmeninė patirtis
Šešiolikos ir dvylikos metų sūnus auginantys Jekaterina ir Igoris Sulejevai aštuonerių su puse Austėją ir septynerių metukų Gretą ėmė globoti prieš pusę metų. „Turime didelį namą, galimybes vaikus išlaikyti, tad pagalvojome, kad norėtume dar atžalų. Iš pradžių lyg ketinome susilaukti dar vieno savo, bet tada pagalvojome, kad vaikų namuose tiek daug paliktų vaikų, todėl nutarėme tapti globėjais“, - pasakojo Igoris. Jo žmona Jekaterina pridūrė, kad tokį norą paskatino ir asmeninė patirtis: „Pamenu, vaikystėje puikiai sutariau su savo patėviu. Mūsų santykiai su juo buvo geresni nei jo tikrųjų vaikų. Ši patirtis drąsino, kad ne tik tarp biologinių tėvų ir vaikų gali būti puikūs santykiai. Be to, kažkada teko atlikti praktiką vienuose kūdikių namuose Klaipėdoje. Jau tada pamažu galvoje ėmė bręsti idėja apie įsivaikinimą ar globą.“
Mokymai naudingi
Nusprendę, kad tikrai nori tapti globėjais, Jekaterina ir Igoris Sulejevai sužinojo, kad turės išklausyti būsimiems globėjams skirtą PRIDE programos kursą. Užsiėmimus pagal PRIDE programą būsimiesiems įtėviams ir globėjams Klaipėdos rajone veda atestuotos PRIDE mokytojos: Gargždų socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja Viktorija Lygnugarienė ir centro psichologė Gražina Alminaitė–Vaivadienė. Socialinių paslaugų centre organizuojamuose globėjų rengimo kursuose stengiamasi ne tik įvertinti globėjų motyvaciją, bet ir suteikti jiems kuo daugiau reikalingų žinių ir praktinių įgūdžių. „Lietuva oficialia programos PRIDE turėtoja tapo prieš porą metų. Nuo tada ši mokymų programa naudojama rengiant ir įvertinant būsimas įtėvių ir globėjų šeimas“, - pasakojo V. Lygnugarienė. Gargždų socialinių paslaugų centro darbuotojos teigė, kad ketinantieji globoti ar įvaikinti neturėtų išsigąsti, kad PRIDE mokymai apsunkins įvaikinimo ir globos procesą. „Padėti apsisprendusiems gali tik kvalifikuoti specialistai, todėl ketinantys globoti ar įvaikinti kartu su socialiniais darbuotojais turi įvertinti, ar jie gali tapti globėjais, ar turi reikalingų žinių ir gebėjimų. Šie mokymai ir padeda tai padaryti“, - sakė psichologė G. Alminaitė–Vaivadienė.
Pašnekovės tikino, kad profesionali pagalba teikiama ne tik prieš įsivaikinant ar globojant vaiką, bet ir vėliau: „Globėjų ar įtėvių nepaliekame vienų. Jei jiems kyla kokių problemų ar klausimų, jie visada gali kreiptis ir sulaukti profesionalių konsultacijų.“
Ledus ištirpdė laikas
Tuo, kad globėjai su problemomis nepaliekami vieni, įsitikino ir pusę metų Austėją ir Gretą globojantys Sulejevai. Jie atvirai sakė, kad iš pradžių kilo tam tikrų problemų, dėl kurių jie konsultavosi su centro darbuotojomis. „Ypač sunku buvo su mažąja Greta. Pirmąją savaitę ji nenorėjo niekur eiti iš namų. Sėdėdavo ant sofos su pižama ir kategoriškai atsisakė eiti net į mokyklą. Ji buvo labai užsidariusi, nenorėjo kalbėtis apie jokias problemas. Porą kartų nugirdau, kaip ją erzino kiti vaikai, juos dėl to subariau. Taip pamažu ji pamatė, kad esu jos pusėje, kad noriu apginti, padėti, ir ledai po truputį pradėjo tirpti“, - pasakojo Jekaterina. Igoris prisiminė, kad jų namuose apsigyvenusioms mergaitėms iš pradžių viskas buvo nepažįstama ir nauja: „Tada supratau, kad vaikų namuose augantys vaikai nemato daugybės mums taip įprastų dalykų. Į daug ką jos žiūrėjo išsigandusiomis ir smalsiomis akutėmis. Stebėjosi matydamos, kaip verdama sriuba, pamačiusios faršą, klausinėjo, kas ši žalia mėsa. Ir tai normalu, nes gyvendamos vaikų namuose jos nematydavo viso to, tiesiog ateidavo prie stalo valgyti, kai viskas būdavo paruošta.“
Pašnekovai teigė, kad reikėjo daug ryžto, didelės meilės, kantrybės ir atviros širdies, kad mergaitės pamažu atsivertų. „Abi jau yra pakankamai suaugusios, turi savo charakterius. O iš pradžių juk nieko apie jas nežinojome, nei kokios yra, nei ką valgo, mėgsta. Reikėjo laiko, kad visi vienas prie kito pritaptume. Tačiau dabar esame labai laiminga didelė šeima“, - tikino jie.
Skepticizmą pakeitė pagarba
Nemažai šeimos pažįstamų, kolegų jų norą globoti mergaites vertino gana skeptiškai. „Iš žvilgsnių mačiau, kad laivo, kuriame dirbu, įgula kiek keistai žiūrėjo į tokį sprendimą. Tačiau, kai būnant jūroje vakarais įsijungęs kompiuterį per skype programą imdavau kalbėti su savo didele ir gražia šeima, tada išgirsdavau nemažai komentarų, kad esu labai laimingas turėdamas tiek daug vaikų“, - šypsojosi Igoris. Jekaterina pasakojo, jog daugelis stebisi, kaip ji viena susitvarko su keturiais vaikais, kai vyras išplaukia į jūrą. „O man su jais visai nesunku. Visi tokio amžiaus, kad man labai padeda. Aš esu žmogus, kuris mėgsta bendrauti. Negaliu grįžusi iš darbo visą vakarą žiūrėti televizoriaus. Man smagu, kad yra kuo rūpintis. Mielai gaminu, padedu paruošti pamokas, bendrauju su vaikais“, - sakė ji.
Moteris pasakojo, kad vaikai padeda rūpintis ir daugybe namuose laikomų gyvūnų. „Pas mus namie beveik zoologijos sodas. Auginame putpeles, laikome kelis aviganius, turime vėžliukų, papūgą, katę, žuvyčių akvariumą, baseine plaukioja šamai. Betrūksta tik gyvatės“, - juokavo moteris.
Tapo budinčia šeima
Keturis vaikus auginantys Jekaterina ir Igoris Selejevai dar galvoja ir apie vieno berniuko globą. „Tik bėda, kad name laisvų kambarių nebeliko, nes visi vaikai turi po savo atskirą. Bet yra minčių dar vieną įrengti“, - sakė Igoris.
Sulejevų šeima priėmė pasiūlymą tapti budinčia šeima mūsų rajone. Pasak Gargždų socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotojos V. Lygnugarienės, budinčios šeimos sąvoka Lietuvoje yra naujovė: „Pas mus tokios šeimos dar tik pradeda atsirasti, nors užsienyje tai yra įprastas dalykas. Budinti šeima – tai tokia šeima, kuri yra pasiruošusi bet kuriuo paros metu į savo šeimą laikinai priimti vaiką, kuris dėl tam tikrų priežasčių laikinai yra paimamas iš biologinių tėvų. Tarkime, šeimoje kyla konfliktas, ir vaikui būti joje nesaugu. Vaikas paimamas iš biologinės šeimos ir tol, kol joje išsprendžiama problema, laikinai gyvena budinčioje šeimoje.“
Jekaterina ir Igoris sakė, kad sprendimą tapti budinčia šeima paskatino jų asmeninė patirtis. „Prieš daugiau nei dešimt metų su žmona patekome į avariją. Abu atsidūrėme ligoninėje. Gerai, kad tuo metu vaikus prižiūrėjo mūsų tėvai. O jei jų nebūtų, kas tada būtų pasirūpinę mūsų atžalomis? Dabar nemažai tėvų išvažiuoja dirbti į užsienį ir palieka vaikus seneliams. Tačiau, jei jie susirgtų ir atsidurtų ligoninėje, vaikai liktų vieni be priežiūros. Manau, tokiais atvejais ypač reikalinga tokių budinčių šeimų pagalba, kad nereikėtų vaiko traumuoti ir jo apgyvendinti kokioje globos grupėje“, - svarstė Igoris.
Milda Judelytė
