Pasaulinio garso dailininkų vaikystės namai dažniausiai būna turistų traukos centru. Tačiau Vitebsko miestas Baltarusijoje neskuba išnaudoti šio potencialo: Marko Šagalo, žymaus postmodernismo tapytojo, namai beveik nesulaukia tarptautinio dėmesio. Turistų minių nepritraukia ir dailininko frankofoniškas vardas, o gimtasis tapytojo miestas nusipelno būti įvardytas turistiniu užkampiu.
Markas Šagalas (Marc Chagall) gimė Vitebske 1887-aisiais ir savo jaunystę praleido Pokrovskajos gatvės 11-ame name. Daugeliui dailininko baltarusiška kilmė yra nežinoma, nes šalis nepadarė visiškai nieko, kad tai garsintų. Net sovietmečiu Šagalas buvo tarsi nematomas, nors į oficialius valstybės priešų sąrašus niekada įtrauktas nebuvo. Ko gero, šiai savotiškai žmogaus-valstybės priešpriešai įtakos turėjo Šagalo žydiška kilmė.
Po Spalio revoliucijos dailininkas buvo paskirtas Vitebsko meno akademijos direktoriumi, tačiau ilgai vaikystės mieste neužsibuvo. 1920 m. persikėlė į Maskvą, o iš Maskvos – į Kauną. Vis dėlto ilgai ir čia neužsibuvo ir tiesiu taikymu movė į Paryžių. Okupacijos metais – į Ameriką. Vėliau vėl grįžo ir mirė Prancūzijoje, tapusioje antrąja gimtine.
Apsilankymas menininko name yra patrauklus ir jaudinantis. Gimtojo miesto peizažai padarė didžiulės įtakos Šagalo kūrybai. Tai matyti iš mažų namelių, tvorų, gyvulių, vaikų atvaizdų paveiksluose. Vitebskas Šagalui – kaip Dublinas Džeimso Džoiso kūrybai. Jo paties teigimu: „Nėra nė vieno mano paveikslo, kur negalėtumėte rasti bent mažos Pokrovskajos gatvės dalelės“.
Namo išorė niekuo neišsiskiria, tačiau viduje matyti, kad neseniai buvo atlikta restauracija. Tiesa, pinigus taupanti restauracija. Name tėra du kambariai ir virtuvė. Pati ekspozicija – menka. Kaip bebūtų, gausesni eskizai ir spausdiniai iš arti atspindi, koks buvo Šagalų šeimos gyvenimas. Vienas iš jų vaizduoja ant pietų stalo užmigusį tėvą, kitas – vandenį kaitinantį virdulį. Dar muziejuje galima rasti Šagalo nuotraukų su Pikaso, Bella (pirmąja žmona ir dailininko mūza) ir dukra. Tapytojas, beje, buvo vyriausias iš devynių vaikų šeimos.
Kitas objektas, kurio neverta praleisti dailininko kūrybos mylėtojams, – Šagalo meno muziejus, įsikūręs vakarinės Dauguvos krantinėje. Nors ir finansuotas Europos Sąjungos, muziejus neturi tinkamos oro kondicionavimo sistemos, todėl kai kurie darbai nuo drėgmės yra pridengiami tam tikrais metų periodais. Muziejuje galima rasti vertingų litografijų su prekyženkliais tapusiais atvaizdais: smuikininkais, įsimylėjėliais danguje, Šagalu ant kamino. Atskira patalpa yra paskirta religinio pobūdžio paveikslams. Dar vienas menininko muziejus yra įsikūręs Paryžiuje.
Pats Vitebskas buvo iki pamatų sugriautas Antrojo pasaulinio karo metais ir vienintelė išlikusi „šagalinio“ miesto dalis – mažytis rajonas šalia miesto aikštės. Kitur glūdi plačiakraštės gatvės ir į lankytojus spokso funkcionalūs, blunkančios anų laikų didybės pastatai. Šalia Šagalo muziejaus riogso Rusijos gubernatoriaus rūmai. Napaleonas čia praleido savo 43-ąjį gimtadienį, nelemtai užstrigęs 1812 m. karinės operacijos metu.
Vitebskas – taip pat vienas iš daugelio Baltarusijos miestų, kuriuose viešumoje galima išvystyti ir įamžinti Lenino biustus ir kitas sovietines atgyvenas. Tokių gatvių pavadinimų kaip „Sovetskaya“ ir „Kirov“ niekas pakeisti nesivargina.
Miesto privalumas – keli aukštai išstypę pastatai, siūlantys puikią panoramą į Dauguvos upę ir jos nuolaidžius krantus. Dėmesio verta ir Apsireiškimo bažnyčia. Ji sukonstruota iš kalkakmenio blokų, sutvirtintų plytomis ir tinku. Tai – vienintelis klasikinės Bizantijos architektūros perlas, esantis šiaurėje nuo Juodosios jūros. Visai šalia glaudžiasi daili medinė Aleksandro Nevskio ortodoksų bažnytėlė, pastatyta X amžiuje.
