Pastarųjų mėnesių plačiai žiniasklaidoje nušviesti įvykiai susiję su politiko Vito Matuzo ir lobisto Andriaus Romanovskio kyšininkavimo bylos peripetijomis byloja, jog Lietuvos visuomenė vis garsiau ir pikčiau analizuoja lietuviškosios teisėsaugos trūkumus.
Ne ką mažiau intriguojanti šios istorijos dalis, kad visą surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą paviešino tuometinis Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio skyriaus vadovas Povilas Urbšys, o jau kitą dieną pasitraukė į pensiją, tačiau vėliau atskleidė ir tikrąsias pasitraukimo priežastis - Seimo nario mandato siekimą.
Apie mūsiškės teisėsaugos privalūmus ir trūkumus Balsas.lt kalba su žinomais teisės žinovais.
- Kaip vertinate šių dienų nekaltumo prezumpciją?, - Balsas.lt pasiteiravo Lietuvos Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos, Vilniaus universiteto teisės fakulteto mokymų centro docentės, praktikuojančios advokatės daktarės Liudvikos Meškauskaitės.
- Nekaltumo ar kaltumo prezumpcijos problemą turime nuo žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės bylos laikų. Būtent nuo tada pradėtas aptarinėti šitas visuomenei ramybės neduodantis klausimas.
Čia konkuruoja visi ir teisė žinoti, ir teisė į nekaltumo prezumpciją.
Šiaip demokratinėse valstybėse, kad išsaugoti teismų bešališkumą, žodžio laisvė gali būti ribojama, jei pastebėjote, pavyzdžiui, Anglijoje negalima fotografuoti žmogaus teisme. Negalima pernelyg aktyviai eksplotuoti ta tema, reikšti pernelyg drąsių kaltinimų.
Lietuva dėl panašių atvejų ne kartą yra pralaimėjusi bylas Strasbūre. Ir visa tai dėl to, kad viešai pareigūnai kalbėjo, jog žmogus kaltas, nors dar nebuvo teismo sprendimo. Mes tokių precedentinių atvejų turėjome. Konkrečių pavardžių neminėsiu, bet tenai buvo pakankamai žinomi visuomenės atstovai.
Žmogaus apkaltinimas be teismo nuosprendžio paveikia ir teisėjus, ir visuomenę. Todėl sudaroma tam tikra opinija. Todėl būtų idealu, kad žiniasklaida susilaikytų nuo konkrečių vertinimų.
Deja, gyvenimas koreguoja – žmonės nori žinoti, žurnalistai nori rašyti. Ir tokiais būdais atsiranda problema.
Jei aukšti pareigūnai pareiškia, kad žmogus yra kaltas, vėliau tokie pareiškimai Europos Žmogaus teisių teisme interpretuojami kaip poveikis teismui, ir gali būti, kad sprendimas pripažįstamas, jog valstybė pažeidė žmogaus teises.
Mes visada mokame padaryti išvadas, bet ne visada tos išvados būna teisingos. Reikia vartyti atskirą bylą, ir kiekvienas tas atvejis gali būti skirtingas.
- Kaip žvelgiate į atvejus, kai neleidžiama paviešinti tam tikrų bylos aplinkybių, ir paskui prasideda įvairiausios spekuliacijos, versijos, kurios tik dar labiau sukomplikuoja pačią istoriją?
- Jei baudžiamajame procese tie įrodymai suteikti teisėtais būdais, kartais viešumas išties gali pakenkti. Todėl egzistuoja duomenų apsauga. Bet visuomenė turi būti informuojama bendrais bruožais. Tačiau kiek tuos įrodymus galima atskleisti, visa tai reguliuoja ikiteisminio tyrimo organai – prokuratūra, kuri kontroliuoja bylą gali paviešinti kiek galima atskleisti, o kiek ne. Todėl reikalauti, kad tyrimas vyktų viešai – taip negalima.
Teisminiai procesai, kaip buvo daroma atstatydinto prezidento Rolando Pakso metu, kai komisijos darbas buvo transliuojamas gyvai.
Viešumas turėtų būti ribojamas kada vyksta baudžiamasis procesas.
- Bet žvelgiant į didelio rezonanso sulaukusias bylas galima sakyti, kad pastaraisiais metais žmonės vis labiau nori viešumo.
- Čia mes turime problemą tokią, kad kai kurie teismai neturi tinkamai dirbančių spaudos atstovų. Kiek žinau, Konstitucinis teismas neturi savo spaudos atstovo. Ir tokiu atveju netenkame tinkamos komunikacijos.
Ikiteisminio tyrimo organai - prokuratūra turi mokėti žmonėms paaiškinti iš pirmų lūpų. Tai turi būti nekaltinamojo pobūdžio, reikia mokėti pateikti informaciją žmonėms, ir šito mums dar reikia išmokti.
- Kaip žvelgiate, kad pastaraisiais metais kaukėti tam tikrų specialiųjų tarnybų agentai skambiai įsiveržia pas verslininkus, politikus, tačiau neretai tokie tyrimai subliūkšta, ir tyrimo objektais tape žmonės išvengia dalyvavimo teismo procesuose?
- Visame tame yra daug viešųjų ryšių akcijų. Bet tai yra teisėsaugos institucijų problema. Ne paslaptis, kad tokie dalykai yra, ir tai vertinu neigiamai. Nes taip siekiama tam tikrų tikslų.
Jei vyksta normalus tyrimas, tarkime, pedofilijos ar kažkokia korupcinė byla, tai ji turėtų vykti ne taip, kad visuomenei neinformuojama, bet dirbama tyliai. Bet jei žmonės dirba ir siekia, kaip greičiau žurnalistams numesti kažkokią sensaciją, tai tokiu atveju yra parodomasis darbas arba siekiama kitokių tikslų.
Bet mano samprotavimai neliečia jokios konkrečios bylos.
- Kaip vertinate tai, kad vis dažniau Lietuvos piliečiai teisingumo ieško Europos Žmogaus teisių teisme?
- Šiuo metu šalies advokatūra vykdo projektą, ir mūsų šalį Europos taryba atrinko kaip vieną iš šalių ne kaip blogiausią, kadangi, mes, per advokatūrą mokysime ir advokatus, ir potencialius pareiškėjus kaip teisingai parengti peticijas.
Galiu pasakyti, kad Lietuva šiame kontekste kitų šalių atžvilgiu neatrodo blogiau. Mes labai normaliai atrodome, nes tarkime Rusija ar Turkija atrodo gerokai prasčiau.
Bet visos Europos tarybos problema ta, kad peticijos parengiamos labai nekokybiškai Konvencijos prasme, t.y. jos neatitinka priimtinumo kriterijų. Jų skaičius sudaro maždaug 93 – 95 proc.
Lietuviai, kaip ir daugelis kitų šalių atstovų, daug rašo, bet iš šitų bylų nieko nesigauna. Konvencija sumodeliuota kitaip nei nacionaliniai aktai, ir tenai paruošti peticiją, kuri pataikytų į dešimtuką, reikia labai daug žinių.
Kad lietuviai rašo yra labai gerai. Vadinasi, žmonės raštingesni, neabejingi. Bet mūsų teisinė sistema turi labai daug bėdų. Tai, ką mes matome paskutiniais metais yra daug bėdų, sisteminių problemų. Reikia politinės valios, kad jas išspręsti. Bet ar politikai kviečiasi advokatūrą, kaip jiems tinkamiausia pasielgti, nors mes esame arčiausiai jų. Bet nekviečia. Užtat jie kviečiasi konfederacijas, verslininkus.
Tai rodo, kad nėra politinės valios.
Deja, šiais laikais visiems rūpi pinigai, pinigai, pinigai, todėl mes ir turime panašias tendencijas, kurios egzistuoja bet kurioje Vakarų Europos šalyje.
- Jums tenka dėstyti šalies universitetuose besimokantiems būsimiems teisininkams. Ką galėtumėte pasakyti apie būsimųjų teisininkų kartą?
- Nereikia pamiršti, kad žodis teisė neatsiejamas nuo teisingumo sąvokos. Ir man keista, kad tiek daug žmonių pasirenka tokią sunkią profesiją, ir kartais įsivaizduoja, kad jie šią specialybę renkasi ne dėl to, kad tarnautų teisingumui, o ją pasirenka dėl kažkokių kitų priežasčių. Mano laikais (teisę baigiau 1979 m., bet disertaciją apsigyniau nepriklausomybės laikais), bet nesvarbu, kokie bebūtų laikai, bet teisė negali būti atsiejama nuo moralinių vertybių, teisingumo.
Jei žmogus turi teisinę galią, bet jis nesivadovauja teisingumu ir morale, tada mes gauname kreivių veidrodžių karalystę. Todėl jauniesiems teisininkams norėtųsi palinkėti, kad teisė turi remtis ne tiktai straipsniais, knygomis, o moraliniais teisingumo standartais. O to kartais ir trūksta mūsų visuomenėje.
- Kaip vertinate pavienius atvejus, kai būna paviešinti ikiteisminio tyrimo duomenys?, - Balsas.lt pasiteiravo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docento, praktikuojančio advokato dr. Remigijaus Merkevičiaus.
- Viešinimo esmė yra tam tikra kontrolė vieniems ar kitiems procesams. Negalima viešinti tik tos dalies medžiagos jei nuo jos nukentėtų tyrimo tikslai. Juk kažkas sužinotų informaciją, kurios jiems nederėtų žinoti, ir galbūt nuo to priklausytų taktiniai prokuratūros veiksmai.
Dabar dažnai sakomas lozungas, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbiami ir maždaug jus mūsų nieko neklausinėkite, mano supratimu, nėra teisingas, ir prieštarauja pačiai prasmei. Tokiu būdu iš visuomenės atimama galimybė kontroliuoti, ar tenai viskas vyksta teisėtai ir teisingai.
- Kaip žiūrite į buvusių aukšto lygio teisėsaugininkų viešai išsakytus pareiškimus, kad Generalinės prokuratūros prokuroras, nesikreipdamas į Seimą dėl V. Matuzo teisinės neliečiamybės atėmimo, pasirodytų neveiksnus ir valdomas paslaptingų jėgų?
- Politikų kalbėjimo laisvės ribos yra šiek tiek didesnės. Bei jei žiūrėtume juridiniu požiūriu, aš daryčiau paprastą išvadą, kad jei tyrimas prieš V. Matuzą buvo pradėtas vadovaujant Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininkui, kuris vėliau darė tam tikrus pareiškimus (kad kandidatuos į Seimą toje pačioje apygardoje, kaip ir V.Matuzas – aut.past.) , tai mano, supratimu, tyrimo nešališkumo principas užkerta kelią tai institucijai apskritai toliau atlikinėti tyrimą.
Nes išties tam tikri vieši pasisakymai po kurio laiko įrodo, kad žmogus galėjo būti tendencingas ir suinteresuotas tam tikros institucijos vadovas, kai jis vykdė savo einamas pareigas. Todėl siekiant visiško objektyvumo pašalinimui bet kokias abejones minėtas tyrimas turėtų būti perduotas kitai valdybai
- Kaip prognozuojate šios istorijos baigtį?
- Didieji STT pradėti tyrimai yra skambūs ir reikšmingi tada, kai sulaikomi žmonės arba tyrimai pradedami. Deja, rezultatų ar einamųjų nuosprendžių didelių, mes, neturime. Šioje vietoje nesinorėtų, kad nutiktų būtent taip, bet daugelio atveju istorija rodo, kad nutinka būtent taip.
Neretai nutinka ir taip, kad policijos ar STT pareigūnai įsivaizduoja, kad jų pagrindinis darbas yra kažką sulaikyti, uždaryti į areštinę ir tarsi jų pareigos pasibaigia. Deja, yra visiškai priešingai. Atlikdami bet kokį epizodinį veiksmą – sulaikymą, apklausą, jie turėtų žiūrėti į galutinį rezultatą. Ar šie veiksmai išties prisidės prie apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo?
Negalėčiau teigti, kad mūsų įstatymai netobuli. Tačiau dažnai stebina tai, kad tyrimą kontroliuojantis prokuroras ir paprastas teisėsaugos institucijų tyrėjas tarpusavyje nesuranda bendros kalbos. Juk visi dirba vienam labui, tačiau aiškaus susikalbėjimo tarp jų neretai itin trūksta.
