150 mln. frankų surinko Emberų šeimos nariai iš stambių kreditorių ir smulkių indėlininkų tais laikais, kai prabangiai apstatyta pilis su dideliais naudmenų plotais Prancūzijoje kainavo ketvirtį milijono, o penkių šimtų frankų alga per mėnesį buvo laikoma nerealiai didele.
Skolintojai tikėjosi, kad lėšos sugrįš su dideliu pelnu po to, kai pasibaigs teismo procesas dėl didžiulio turto, kurį paliko testamentu Terezai Ember amerikietis milijonierius Crawfordas. Tačiau atsirado ir kitų pretendentų. Civilinių bylų ir apeliacijų virtinė tęsėsi beveik 20 metų, o jas išnagrinėjus prasidėjo naujas, jau baudžiamasis procesas.
Tulūzos mergelė
Tokias istorijas apie fantastiškus turtus, ir dar nutikusias senovės laikais, nors ir kalbama apie realius įvykius, teisingiausia pradėti pasakoti kaip pasaką, pradedant žodžiais: „Kartą gyveno...“. Tai štai XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijos pietuose gyveno valstietis Gijomas Ogiustas, jo žmona ir penketas vaikų: trys sūnūs – Emilis, Romenas ir Lui bei dvi dukterys -Tereza ir Marija.
Nustatyti, ar pasiturinčiai, ar varganai gyveno Ogiustų šeima, nepavyko net jų amžininkams. Labai jau daug įvairių painių istorijų buvo pasakojama apie šią šeimą. Kaip kalbėjo vieni, šeimos tėvas papildomai uždarbiavo užkalbėjimais ir įvairiausių žolių antpilų gaminimu meilės ir finansinėms problemoms spręsti. O motina turėjo apatinių drabužių krautuvėlę ir jai labai gerai sekėsi. Todėl mergaitėms buvo pasamdyta mokytoja, o berniukams – namų auklėtojas. Kaip kalbėjo kiti, G. Ogiustas buvo eilinis žemdirbys, kuriam nelabai sekėsi, o sudurti galą su galu šeimai pavykdavo tik todėl, kad jo žmona savo krautuvėlėje pardavinėjo ne tiek apatinius drabužius, kiek savo kūną.
Kaip ten bebūtų, vaikai vėliau prisiminė, kad tėvas jų neleisdavo į vieną namo kambarį, kuriame jis laikė turimus pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus, sakydamas, kad tame kambaryje guli tai, kas vėliau juos padarys labai turtingais. O svajonės apie turtą ir gyvenimą tarp aukštuomenės jo nepalikdavo nė minutei. Todėl vieną gražią dieną jis pasikeitė iš tolo tvartu trenkiantį vardą Gijomas Ogiustas į kur kas gražiau skambantį - Ogiustas Dorinjakas.
Tikra ar tariama Dorinjakų gerovė baigėsi, kai tik mirė šeimos motina. Skolos buvo tokios didelės, o kreditoriai tokie užsispyrę, kad teko parduoti ūkį ir namą. Galutinai atsiskaitęs Ogiustas Dorinjakas gavo, kaip vėliau dokumentiškai buvo nustatyta, 2889 frankus ir buvo priverstas persikelti į Tulūzą.Kaip paaiškėjo, taip tik atrodė, kad gauta suma yra dideli pinigai. Mieste auganti brangybė ir nuomos mokestis už butą surijo tuos pinigus akimirksniu. Šeima galėjo įklimpti į visiško skurdo liūną, jeigu visą ūkio naštą ir rūpinimąsi broliais ir seserimi ant savo pečių nebūtų užsivertusi vyresnioji duktė Tereza.
Kaip prisiminė žmonės, pažinoję ją tuo metu, ši labai energinga mergina nepasižymėjo įgimtu grožiu, bet vos tik imdavo šypsotis, pasidarydavo be galo patraukli. Be to, ji pasižymėjo nepaprastu gracingumu. Tad nebuvo nieko stebėtino, kad vos tik Terezai sukako 12 metų, tėvą apspito potencialūs jaunikiai. Kol šeima dar nebuvo nuskurdusi, jai piršosi visai pasiturinčių ponų sūnūs, kurie žadėjo palaukti su vestuvėmis, kol Terezai sukaks penkiolika. Tuo laiku šeimai per stebuklą pavyko išvengti skandalingos įvykių eigos, kai dar visai jauną Terezą įsimylėjo jos brolių auklėtojas.
Persikėlus į Tulūzą pasirodė, kad Terezos žavesys stebėtinai veikia vyrus. Ji galėjo įkalbėti krautuvininką, pasiryžusį patupdyti tėvą į neišsimokančių skolininkų kalėjimą, kad šis ne tik kad nesikreiptų į teismą, bet dar ir leistų šeimai ilgai imti iš jo produktus skolon. Ir reikia pasakyti, kad vėliau neįvykdavo nieko tokio, kas peržengtų padorumo ribas. Net patys didžiausi Terezos Dorinjak priešai vėliau jai nieko negalėjo prikišti. Visa paslaptis, greičiausiai, buvo ta, kad ji dėl savo patrauklumo kiek sutrikusiam kreditoriui duodavo suprasti, kad netrukus gaus didelį palikimą arba kad ji mąsto, ar priimti turtingo pramonininko sūnaus pasiūlymą tuoktis. Skolų su palūkanomis atgavimo perspektyva kreditoriams atrodė kur kas šviesesnė, negu menko vargšų turto pardavimas iš varžytynių, ir tai juos svaigino labiau nei merginos žavesys. Tad laukdama, kol pasipirš tinkamas turtingas jaunikis, Tereza sugebėjo neleisti šeimai visiškai nuskursti.
Jos dėmesį patraukė Tulūzos universiteto studentas teisininkas Frederikas Emberas, vienos mieste žinomos ir labai gerbiamos šeimos atžala. Jo tėvas – Gustavas Emberas, universiteto profesorius ir neprilygstamas teisės žinovas, tituluojamas nepakeičiamu Prancūzijos respublikos senatoriumi, buvo laikomas vietos bendruomenės šulu. Dėl savo nesuteptos reputacijos ir ištikimybės senoms tradicijoms jis turėjo mieste neginčijamą autoritetą, ir jo sprendimai dėl konfliktų, kilusių tarp turtingų ponų, buvo laikomi galutiniais, ir retai kas juos apskųsdavo.
Tiesa, Emberų šeimos gyvenimą komplikavo dvi problemos. Gustavo Embero autoritetas ir titulai nelabai turėjo įtakos jo gerovės augimui. Todėl šeima, nors ir neskurdo, toli gražu neišgalėjo gyventi prabangiai. Bet, kas buvo dar svarbiau, Frederikas Emberas, baigdamas teisininko mokslus, kategoriškai nenorėjo sekti tėvo pėdomis. Jis padarė viską, kad sužlugdytų praktiką vieno vietinio advokato kontoroje. Taip pat jis nuolat kartojo, kad jį traukia tik poezija ir dailė.
Kuo gi jis patraukė Terezą Dorinjak, vėliau ilgai svarstė ir jų priešai, ir draugai. Visi buvo tos pačios nuomonės, kad merginai sąjunga su Frederiku buvo kelialapis į aukštuomenę. Jos durys Emberams dar plačiau atsivėrė, kai šeimos tėvas netikėtai gavo šalies teisingumo ministro postą. Tačiau pati Tereza ir po dešimtmečių tvirtino, kad Frederikas – jos pirmoji ir vienintelė meilė.
Dar labiau visus stebino tai, kaip ir kodėl Frederiko tėvas palaimino šią nelygią santuoką. Dauguma manė, kad senis, kaip tikrai nesavanaudis žmogus, buvo santuokos iš meilės šalininkas. Ir, galimas daiktas, tikėjosi, kad tokia energinga žmona prikels jo melancholišką sūnų iš letargo miego ir privers užsiimti jurisprudencija. Na, tiktai tuomet niekas nežinojo, kad būsimam šešurui Tereza pranešė, kad viena iš tetų duos jai į kraitį 20 tūkstančių frankų, o dar 10 tūkstančių pridės po vestuvių. O be to, jau labai greitai ji gaus palikimą – Marcotte pilį. Tačiau norėdama iškelti prideramas sutuoktuves Tereza ir vėl turėjo panaudoti savo išvystytą gabumą įtikinėti. Žmonės kalbėjo, kad prieš pat jungtuves į Dorinjakų duris pasibeldė eilinis įtūžęs kreditorius. Bet jis ne tik kad negavo nė skatiko, bet dar ir savo sąskaita jaunavedžiams pasamdė prašmatnią vestuvinę karietą.
Atrodytų, visi gavo, ko norėjo. Jaunavedžiai paskui Frederiko tėvą persikraustė į Paryžių, ir Tereza pradėjo lankytis geriausiuose sostinės namuose. Žmonos paveiktas Frederikas sutiko dirbti kartu su tėvu – vadovauti teisingumo ministro kabinetui. Tačiau ministerijos valdininko algos pakako tik nedidelio butuko nuomai Lotynų kvartale ir einamosioms išlaidoms būtiniausiems dalykams. O būnant aukštuomenės tarpe tekdavo išleisti kur kas daugiau pinigų, negu jauna šeima galėjo sau leisti. Todėl veikiai ji atsidūrė keblioje padėtyje, ir Tereza rašė savo dėdei iš motinos pusės: „Savo kasoje aš turiu tik 150 frankų, pakaks lygiai trims dienoms“.
Nepaprastas palikimas
Žinoma, Tereza, kaip ir anksčiau, galėjo imti prekių krautuvėse ir krautuvėlėse, o paskui ištisus mėnesius žadėti jų savininkams dosniai atsilyginti. Tačiau tai, kas pritiko Tulūzos prastuomenės merginai, visiškai netiko vyriausybės valdininko, ir dar ministro sūnaus žmonai. Ir staiga kaip niekad pačiu laiku atskriejo džiugi žinia iš Terezos tėvo, kuris, ištekėjus dukrai, savo pavardei suteikė visiškai dvarininkišką skambesį – d'Orinjak. Jis rašė, kad šiais 1882 metais mirė jo draugas – turtuolis amerikietis Henris Robertas Crawfordas, visą savo turtą testamentu palikęs Terezai. Vadinasi, dabar jos laukia ne šiaip didelis, o pritrenkiantis, neįsivaizduojamo dydžio palikimas – apie 40 milijonų frankų. Įvyko tai, ką jis tvirtino visą gyvenimą – šeima būtinai taps turtinga. Kalbos apie Terezai Ember netikėtai atitenkantį turtą vienu akimirksniu apskriejo Paryžių, ir labai greitai finansinių problemų kamuojama jaunųjų Emberų šeima negalėjo atsiginti norinčių jiems paskolinti pinigų, savaime suprantama, už geras palūkanas.
Tiesa, profesionalius kreditorius arba, jeigu būsime visiškai tikslūs, aukštuomenės lupikautojus, šiek tiek glumino kai kurios šio reikalo aplinkybės. Tereza vieniems sakė, kad amerikietis mirė Portugalijoje, kitiems – kad Ispanijoje, o kai kada jos pasakojimuose apie milijonieriaus mirtį buvo minimi įvairūs Prancūzijos miestai. Bet visa tai, kaip atrodė lupikautojams, buvo tik smulkmenos ir nereikšmingi dalykai palyginus su milijonais, kurie netrukus bus gauti, ir jie noriai skolino Terezai Ember dešimtį kitą tūkstančių frankų iki tol, kol ši gaus palikimą. Tereza ir Frederikas persikraustė į ištaigingus apartamentus Eliziejaus laukuose ir gyveno kaip klestintys paryžiečiai iš aukštuomenės sluoksnių.
Tačiau 1883 metais, kada atėjo laikas atsiimti palikimą, staiga atsirado visiškai netikėta kliūtis. Pretenzijas į turtuolio amerikiečio pinigus pareiškė jo sūnėnai – Henris ir Robertas Crawfordai. Jie pateikė kitą dėdės testamentą, kuriame buvo sakoma, kad visas palikimas dalijamas į tris dalis tarp jų ir jaunesniosios Terezos sesers – Marijos. O Terezai turto paveldėtojai privalo pirmiau paskirti tokio dydžio kapitalą, kad už jį nupirkti prancūziški procentiniai popieriai neštų jai 30 tūkstančių frankų mėnesines pajamas. Nemaloniausia buvo tai, kad abu testamentai buvo surašyti tą pačią dieną.
Kreditoriai tikėjosi, kad reikalas greitai išsispręs, juk tapo žinoma, kad vyresnysis Emberas konsultuojasi su patyrusiais juristais, kaip išeiti iš komplikuotos padėties, o taip pat, kad jis pasikvietė Paryžiaus advokatūros žvaigždes atstovauti Terezos interesams teisme. Neatrodė, kad būsima bylos nagrinėjimo procedūra bus labai sudėtinga: šalys turėjo pateikti teismui testamentų originalus, H.R. Crawfordo mirties liudijimą ir patį palikimą – vertybinius popierius už beveik 40 mln. frankų. Tada teisėjų laukė palikimo aprašo sudarymas, paveldėjimo rinkliavų dydžio nustatymas ir bylos išsprendimas kieno nors naudai arba šalių įtikinimas draugiškai susitarti.
Bet prieš prasidedant procesui – vėl netikėtumas. 1883 metų kovo 14 dieną, Crawfordų primygtinai prašoma, Tereza su jais pasirašė susitarimą, kad teisminio bylos nagrinėjimo laikotarpiui vertybiniai popieriai perduodami saugoti jai ir jos vyrui. Tiesa, su viena išlyga. Kas trys mėnesiai iš vertybinių popierių gautos palūkanos turi būti skiriamos naujų vertybinių popierių įsigijimui. Bet jei tik ponia Ember pasinaudos nors trupučiuku pas ją saugomų vertybių, tai tada ji netenka teisės į palikimą pagal testamentą, kuriuo visas turtas atitenka jai, ir sutinka su kito testamento sąlygomis. Be to, visos operacijos su vertybiniais popieriais galėjo būti atliekamos tik dalyvaujant Crawfordams ir jų atstovams.
Emberų kreditoriai pradėjo nerimauti. Juk pasirašiusi susitarimą Tereza faktiškai neteko teisės kreiptis į teismą. Crawfordai gyveno Jungtinėse Valstijose, dalyvauti, darant palikimo aprašą, negalės, o pati ponia Ember neteks visko, jeigu leis teismui atlikti palikimo aprašą be Crawfordų. Teresa juos ramino, sakydama, kad tokiu atveju pavyks arba visai nemokėti plėšikiškos palikimo rinkliavos, arba mokėjimo terminą nuvilkinti iki to laiko, kai vertybiniai popieriai bus jos rankose. O bylos teisminio nagrinėjimo Crawfordams nepavyks išvengti, juk, kaip sakė vyresnysis Emberas ir jo draugai juristai, bylą bus galima nagrinėti civiliniame teisme, kur ginčo objektas bus du testamentai, o ne vertybinių popierių kiekis.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad civilinis teismas pagal Prancūzijos įstatymus turėjo ir kitokių ypatumų, kurie labai neramino kreditorius. Tarkime, už Atlanto gyvenantiems ieškovams, atsakovams ar liudininkams iškviesti į teismą buvo skirti penki mėnesiai. Taigi kitas teismo posėdis galėjo vykti tik po pusmečio. Kai tarp teismo posėdžių tokios pertraukos, bylos nagrinėjimas galėjo užsitęsti, ir kai kurie aukštuomenės lupikautojai ėmė nervintis. Jie panoro įsitikinti, ar tikrai yra daugiamilijoninis vertybinių popierių paketas.
Susidarė padėtis be išeities. Juk susitarimas, kaip aiškino Terezos juristai, draudė jai atidaryti dėžę su vertybėmis. Tačiau kreditoriai primygtinai reikalavo, ir bendromis pastangomis buvo rasta išeitis. Emberai paskyrė savo laikinais atstovais procentų gavimo - kuponų atkirpimo – procedūrai vykdyti notarus, kuriais pasitikėjo kreditoriai. Ir šie, sėdėdami nuošaliai, skaičiavo, kiek tiksliai vertybinių popierių pluoštų buvo paimama iš dėžės, ir kiek iš kiekvieno pluošto buvo atkerpama kuponų. Skaičiai tiksliai sutapo. Kreditoriai nusiramino ir vėl emė solinti pinigus Emberams.
Apetitas didėja bevalgant ir Emberai pradėjo važinėti iš Paryžiaus į kitus didelius Prancūzijos miestus, kad rastų naujų kreditorių. Štai 1884 metais jie išvyko į Narboną, bet vietiniai buržua pareikalavo parodyti vertybes kaip paskolos grąžinimo garantiją. Emberai tokiai įvykių eigai buvo pasiruošę ir parodė Terezos, Frederiko ir jų dukters Evos vardu išduotus 300 tūkst., 400 tūkst. ir 800 tūkst. frankų vertės vardinius rentos bilietus, kurie tuo metu buvo laikomi labai patikimais. Nustėrę provincialai tuojau pat puolė prie savo piniginių ir skrynių. Vienas iš jų paskolino Emberams 210 tūkst. frankų. Tiesa, sandorį sudarant tarpininkavęs advokatas Kampas vėliau sužinojo, kad tokio nominalo rentos bilietų paprasčiausiai nebūna. Bet procentai, kuriuos jis gavo už tarpininkavimą, gerokai padidino jo turtą, ir jis nusprendė tęsti bendradarbiavimą su Emberais, nieko nesakydamas savo žemiečiams.
Vargu ar kas nors jį pasmerkė. Valdininkai ir paprasčiausiai valdžiai artimi Trečiosios Prancūzijos respublikos piliečiai įsigudrindavo prasimanyti pinigų iš oro. Pavyzdžiui, tuo laikotarpiu visi žinojo, kad vieno iš Prancūzijos prezidentų žentas vos ne viešai prekiavo apdovanojimais, ir, atvežęs jam į Eliziejaus rūmus reikiamą sumą, praktiškai kiekvienas norintis galėjo tapti Garbės legiono ordino kavalieriumi. O kažkokios teisingumo ministro giminaičių operacijos su nerealiomis rentomis atrodė kaip kasdieniškas reiškinys.
Prabanga skolon
Be Prancūzijos miestų Emberai aplankė Briuselį, kuriame taip pat rado nemažai bankininkų ir lupikautojų, norinčių paskolinti jiems pinigų. Tiesa, sunkiai išjudinamiems ir be galo atsargiems belgams nerimą kėlė aplinkybės, susijusios su palikimo byla. Tačiau ponia Ember aiškindavo, kad susitarimas su Crawfordais yra laikinas, juk vos tik jos jaunesnioji sesuo Marija sulauks pilnametystės, ji kaip turto paveldėtoja pagal antrąjį testamentą galės dalyvauti byloje. Ir, aišku, susitarti su seserimi, kuri nuo mažų dienų jai atstojo motiną. Laukti liko visai neilgai – Marija pradės naudotis savo teisėmis 1884 metų gruodžio 3 dieną. Su tokiais argumentais sunku buvo nesutikti, ir belgai pradėjo dalyti Emberams paskolas.
Marijos gimtadienio visi Emberų kreditoriai laukė kaip didžiulės šventės, ir, kaip pasirodė, ne veltui. Po keleto dienų jie sužinojo, kad konflikto šalys pasikeitė raštais, galutinai užbaigiančiais bylą, susijusią su H.R. Crawfordo palikimu. Velionio milijonieriaus sūnėnai rašė: „1884 metų gruodžio 9 diena. Ponui ir poniai Frederik Ember. Įsipareigojame solidariai pripažinti negaliojančiu mūsų dėdės testamentą ir nieko nereikalauti iš palikimo, kuris pagal jį mums priklauso, jeigu jūs savo ruožtu įsipareigojate sumokėti mums po 3 milijonus frankų“.
Atsakymas buvo duotas nedelsiant: „Atsakydami į šio mėnesio 9 dienos jūsų laišką, kuriame jūs pareiškiate, kad esate pasirengę atsisakyti visų teisių į jūsų dėdės palikimą, su sąlyga, kad mes jums sumokėsime po tris milijonus frankų, turime garbės jums pranešti, kad mes priimame jūsų pasiūlymą“.
Kreditoriai akimirksniu surinko ir perdavė Emberams 6 mln. frankų, bet čia, kaip jau tapo įprasta , visiškai netikėtai aplinkybės pasikeitė. Crawfordai pinigų neėmė, atsisakė vykdyti sandorį ir pareikalavo užtikrinti palikimo saugumą pagal pirmąjį susitarimą. Crawfordų atstovas paaiškino, kad be laiškais įforminto sandorio egzistavo dar ir žodinis susitarimas, jog Marija ištekės už vieno iš Crawfordų sūnaus, kuris senelio garbei buvo pakrikštytas Henriu Robertu. Prancūzijos įstatymai draudė į raštiško sandorio sąlygas įtraukti įpareigojimą trečiajai šaliai. O Emberai juos šlykščiai apgavo – vestuvės neįvyko.
Dabar jau Crawfordai kreipėsi į civilinį teismą, reikalaudami pripažinti draugišką sandorį dėl palikimo negaliojančiu, ir jų atstovas pasamdė geriausius advokatus. Į Paryžiaus advokatūros žvaigždyną kreipėsi ir Emberai. Slėgė dar ir tai, kad procesas ilgai tęsėsi. Crawfordams buvo siunčiami kvietimai atvykti į teismą, tačiau, praėjus numatytiems penkiems mėnesiams, ateidavo atsakymas, kad jie atvykti negali ir viską palieka savo atstovų nuožiūrai. Teisme ir apeliacinėse instancijose be paliovos vyko posėdžiai, aiškinantis, turi ar neturi ieškovas asmeniškai dalyvauti posėdyje, o taip pat, ar turi teisę civilinis teismas priimti sprendimus jam nedalyvaujant.
Per tą laiką ponai Ember puikiai susitvarkė su gautais iš kreditorių naujais milijonais frankų. Jie įsigijo namą Paryžiuje, Seleyrano pilį su dideliais naudmenų plotais ir fermomis, paskui dar vieną pilį Senos ir Marnos departamente, kurią Frederikas Ember prikrovė meno kūrinių ir pavertė tikrais rūmais. Patekti į Emberų organizuojamus pobūvius stengėsi, kaip sakoma, visas Paryžius. Tačiau Tereza labai kruopščiai ir reikliai rinkdavosi svečius. Tarkim, būsimasis Prancūzijos prezidentas, o tuo metu deputatas ir ministras Feliksas Foras jos sąraše buvo tarp atsarginių svečių, kurie būdavo kviečiami, jei neatsirasdavo svarbesnių, įžymesnių ar įdomesnių žmonių.
Žmonėms, turintiems tokį nekilnojamąjį turtą ir patekusiems į stambiausių Prancūzijos žemvaldžių gretas, bankai ir privatūs asmenys duodavo paskolas dar mieliau.Tačiau paskolų gavimas ir grąžinimas virsdavo sunkiu darbu, kuriuo, be Terezos, pradėjo užsiiminėti ir Frederikas, atsitraukdamas nuo parlamento deputato pareigų vykdymo, o taip pat Terezos brolis Romenas. Kartkartėmis į šias operacijas tekdavo įtraukti ir kitą Terezos brolį – Emilį.
Visi tie kasdieniai rūpesčiai ir šurmulys name bei pilyse taip nuvargindavo vis dar linkusį į poeziją ir tapybą Frederiką, kad jie su žmona nusprendė nusipirkti „kažką tokio panašaus į studiją“, kur jis galėtų tapyti sau paveikslus ir kurti eilėraščius. Kaip prisiminė Tereza, pavyko jam gauti Paryžiaus centre aštuonių kambarių butuką.
Visa šeima tiesiog maudėsi prabangoje. Tereza stulbino Paryžių, švaistydama pinigus puošniems rūbams, brangenybėms ir tarnams. Vieną sykį ji iš karto išleido 5 mln. frankų papuošalams su briliantais. O tuo metu Seleyrano pilis buvo vertinama vienu milijonu, o ne tokie prašmatnūs objektai su dideliais naudmenų plotais buvo parduodami už ketvirtį milijono. Jos brolis Romenas, formaliai būdamas viengungis, išlaikė tokį kiekį moterų ir nuo jo gimusių vaikų, kad pats negalėjo prisiminti, kiek gi jų buvo tiksliai. Bet visuomet jis pridurdavo, kad nuoširdžiai visus mylėjo. O Terezos tėvas, gaudamas iš dukters nemažai lėšų, taip išaugo savo akyse, kad visur prisistatydavo grafu d'Orinjaku.
Jų skolos didelės
Atrodytų, prabangus gyvenimas skolon negalėjo tęstis labai ilgai. Juk pinigus tekdavo grąžinti su procentais, o tam jų vėl reikėjo ieškoti pas lupikautojus. Tačiau Emberai toli gražu ne visuomet atiduodavo tai, ką buvo pasiskolinę. Kai kurie kreditoriai, netekę vilties sulaukti atsiskaitymo dienos, sutikdavo nurašyti dalį skolos. Kai kada, jeigu kreditorius mirdavo, Emberai organizuodavo teisminį bylos nagrinėjimą ir kartais netgi įrodinėdavo, kad velioniui nieko neskolingi.
Be to, jiems dažnai padėdavo aukštas pareigas einantys politikai ir valdininkai, priiminėjami jų salone kaip geri pažįstami. Ir ne visai nesavanaudiškai. Visi žinojo, kad iš Emberų visuomet galima gauti porą trejetą tūkstančių frankų, jeigu prireikia, pavyzdžiui, apmokėti kortų lošimo skolą ar atsikratyti nusibodusios meilužės. O jeigu padarysi Emberams kokią nors paslaugą, pinigų galima ir negrąžinti.
Aukštas pareigas užimantiems draugams padedant šeimai pavykdavo gana šauniai susitvarkyti su pačiais įkyriausiais kreditoriais lupikautojais. Lupikavimas nebuvo persekiojamas teismiškai, tačiau buvo laikomas gėdingu ir smerktinu amatu, netinkamu padoriam žmogui. Todėl Emberai aiškino savo kreditoriams, kad jų ginčą gali perkelti į civilinį teismą ir ten parodyti sutartį, kurioje nurodyti plėšikiški procentai. Ir atkakliems kreditoriams dažniausiai tekdavo atlėgti. O kitiems buvo sakoma; kad procesas su Crawfordais negali tęstis amžinai, ir pinigai netrukus bus.
Tuo tarpu norinčių paskolinti Emberams pinigų vis mažėjo, tad šeimai teko ieškoti papildomų finansavimo šaltinių. Viską gerai apmąstę ir paskaičiavę jie įkūrė „Rentos iki gyvos galvos“ bendrovę, kur visi norintys galėjo investuoti savo kapitalą, ir vietoje 2-3 procentų metinių palūkanų, mokamų pagal valstybinės rentos dokumentą, gauti 12-15 procentų. Kaip įprasta panašiais atvejais, piliečiai pradėjo plūsti į naująją bendrovę, kurią įsteigė tokie žinomi žmonės ir kur indėliai garantuojami pačiu žinomiausiu tuo metu Europoje palikimu. Žinovai skaičiavo, kad per metus, prabėgusius nuo H.R. Crawfordo mirties iki „Rentos iki gyvos galvos“ įsteigimo 1893 metais, kapitalas, kurį sudarė vertybiniai popieriai, saugomi dėžėje, turėjo padidėti, įskaitant priaugusias palūkanas, iki 60 mln. frankų.
Tačiau teisminis bylos nagrinėjimas vis nesibaigdavo. Nors Crawfordų reikalavimas pripažinti, kad sandoris neturi juridinės galios ir buvo atmestas, jų atstovai paduodavo vis naujus protestus ir apeliacinius skundus. Vienas iškankintas kreditorius – bankininkas Žeraras pasamdė garsų advokatą, buvusį ministrą ir senatorių Pierre'ą Waldecką- Rousseau, kad pagaliau būtų rastas įstatyminis pagrindas šiam niekaip nesibaigiančiam procesui užbaigti. Metras P. Waldeckas- Rousseau pasiūlė patikrinti, ar tikrai Crawfordai gyvena Niujorke adresu „Brodvėjus, 1202".
Pasirodė, kad ten buvo viešbutis, kuriame apie brolius niekas niekada negirdėjo. Šiuo pagrindu Crawfordų ieškinys galėjo būti pripažintas negaliojančiu. Bet teismas jo argumentų nenorėjo girdėti, ir P. Waldeckas –Rousseau „užvirė“. Jis pasakė kalbą senatorių susirinkime, kurioje Emberus pavadino sukčiais, o tuojau po to pradėjo prieš juos kampaniją spaudoje, kuri privertė daugelį politikų ir valdininkų nusigręžti nuo Emberų.
Atrodytų, kad klausimas galų gale galėjo būti išspręstas 1900 metais, kada Crawfordų ieškinys be išlygų ir galutinai buvo atmestas, o Emberams teismas nurodė išimti iš dėžės ten saugomus 6 mln. frankų vertybinių popierių pavidale ir iškeisti juos į grynuosius pinigus, kad būtų galima perduoti amerikiečiams. Ber Emberai delsė vykdyti teismo nutartį ir 1901metų birželio mėnesį visiems netikėtai padavė ieškinį, kuriame prašoma pripažinti, kad Tereza Ember yra praradusi teisę į palikimą.
Laikas tokiam manevrui buvo pasirinktas labai jau negeras. P. Waldeckas- Rousseau 1889 metais pradėjo vadovauti vyriausybei ir dabar ėmė daryti spaudimą savo priešams Emberams, panaudodamas visas jo žinioje esančias priemones. Pagrindinio Crawfordų patikėtinio, grasinant areštu, pareikalavo nurodyti, kur gyvena jo klientai. Tačiau išaiškėjo, kad jis juos matė tik vieną kartą, o visus laiškus jiems siųsdavo į paštą Paryžiuje iki pareikalavimo. Kuo toliau – tuo gražiau. Paaiškėjo, kad be Emberų ir jo paties niekas daugiau amerikiečių nematė. Jų adreso nėra, ir grečiausiai, jie visai neegzistuoja. O vienas vienas iš senų P. Waldecko-Rousseau klientų lupikautojas Kotoi pareikalavo, kad teismas išsiaiškintų, kada ir kur mirė milijonierius H.R. Crawfordas. Ir pasirodė, kad jokių duomenų apie jo gyvenimą ir mirtį nė vienoje Europos šalyje nėra.
Dabar jau kreditoriai vis atkakliau reikalavo teismų atidaryti dėžę su palikimu, kurio vertė, baigiantis 1901metams, turėjo išaugti iki100 mln. frankų. Teisinio pagrindo priversti Terezą Ember atlikti šį veiksmą nebuvo. Bet jos advokatai pareiškė, kad 1902 metų gegužės 9 dieną ji, vis dėlto, dalyvaujant oficialiems asmenims, atidarys dėžę ir sudarys vertybinių popierių aprašą. Tik štai paskirtą dieną Emberų šeimos name nebuvo, o dėžėje buvo rasti tik seni laikraščiai ir sena itališka moneta. Emberų nei namuose, nei Paryžiuje taip ir nesurado. ,,Rentos iki gyvos galvos" kasoje taip pat buvo tuščia.
Emberus surado tik 1902 metų gruodį Madride, areštavo ir prancūzų policininkų konvojaus lydimus sugrąžino į Paryžių. Tyrimo metu aiškėjo vis naujos ir naujos įdomios detalės. Tardytojai netgi surado Marcotte pilį, kurią turėjo gauti Tereza kaip palikimą. Nuo 1830 metų ji priklausė šeimai, neturėjusiai su Dorinjakais nieko bendro. Rado ir Henrio Roberto Crawfordo mirimo vietą. Tereza prisipažino, kad jis mirė Argentinoje. Ten buvo pasiųstas seklys, ir buvo įsitikinta, kad viskas taip ir buvo, tiktai H.R. Crawfordas buvo ne milijonierius, o mokytojas, dirbęs mokykloje prie rūdos kasyklos, kurioje keletą mėnesių darbavosi Romenas Dorinjakas. Būtent jį pašto tarnautojai ir atpažino kaip žmogų, gaudavusio sūnėnams Crawfordams adresuotus laiškus. O grafologai nustatė, kad visus laiškus Crawfordų patikėtiniui parašė Romenas ir Emilis Dorinjakai. Netgi buvo išsiaiškinta, kaip buvo apgauti kreditorių atstovai skaičiuojant vertybinius popierius iš garsiosios dėžės.
Atlikus kratą mažame aštuonių kambarių Frederiko Embero butuke paaiškėjo, kad būtent jis visus 20 metų lošė pačią sudėtingiausią juridinę partiją, numatydamas abiejų šalių ėjimus ir ieškodamas įstatymuose kabliukų bylai vilkinti. O garsūs advokatai tik vykdė jo nurodymus.
Frederikas pergalvojo absoliučiai viską, todėl tardytojai ir teismas susidūrė su gana sudėtinga problema. Ar visa tai vertinti kaip apgavystę, kuri Prancūzijoje buvo traktuojama ne kaip nusikaltimas, o kaip nusižengimas, už kurį grėsė daugiausiai treji metai kalėjimo, ar atsižvelgti į tai, kad buvo įvykdytas klastojimas, už kurį jau buvo galima skirti nuo 5 iki 20 metų katorgos? Tačiau H.R.Crawfordo mirties liudijimo niekas nesuklastojo, jo paprasčiausiai nebuvo, kaip nebuvo ir testamentų. Tardytojai sugebėjo įrodyti tik vieną klastojimo epizodą – istorijoje su rentos vardiniais bilietais, kuriuos Emberai rodė kreditoriams 1884 metais Narbonoje. Galų gale 1903 metais prisiekusieji pripažino Emberus ir Terezos brolius – Romeną ir Emilį kaltais. Emiliui skirti du nelaisvės metai, Romenui – trys. Terezą ir Frederiką nuteisė kalėti penkerius metus ir sumokėti juokingą 100 frankų baudą. O tuo tarpu per jų rankas praėjo 150 mln. frankų, kaip savo kalboje senatoriams pasakė Pierre'as Waldeckas- Rousseau, tai buvo didžiausia šimtmečio apgavystė.
