Turbūt visi žinome prancūzų posakį apie juokingą pelytę ten, kur visi tikėjosi išlįsiant siaubūną. Tokia juokinga pelytė, regis, šiuo metu yra laikoma didžiausiu siaubūnu šalyje. Ypatingas Lietuvos valstybės institucijų dėmesys Algiui Ramanauskui-Greitai ir Rimui Šapauskui, dviem komikams, talentingai kuriantiems peliukų politologų Sūrskio ir Mauzerio personažus „Dviračio šou“, o sykiu gerai žinomiems ir iš kitų savo projektų bei vaidmenų, verčia suklusti.
Kodėl šie komikai buvo įtarti antisemitizmu ir jo kurstymu? Ne kartą man teko matyti jų aliuzijas žydų ir įvairiausio antisemitinio folkloro atžvilgiu – „Radijo šou“, „Dviračio šou“, „Be tabu“ ir kitose humoro laidose. Niekada man nekilo įspūdis, kad Algis Greitai ir Rimas Šapauskas tyčiojasi iš žydų ir yra atviri ar užsimaskavę antisemitai. Priešingai, man buvo visiškai akivaizdu, kad jų tyčiotasi iš antisemitizmo ir jo absurdo, iš įvairiausių antižydiškų klišių, stereotipų ir prietarų.
O reakcija į jų humorą buvo išties įdomi. Galima mėgti arba nemėgti šių komikų kūrybos – ji yra įvairi ir neretai kontroversiška, bet sunku juos apkaltinti talento ir meistrystės stoka. Lygiai kaip bent jau aš niekaip nerasčiau svaresnių argumentų pagrįsti tezei, kai šie žmonės tyčiojasi iš žydų. Todėl kai jų karjeros pradžioje (baigus „Svastikos, sukitės greitai“ projektą ir pradėjus „Radijo šou“) buvo pamėginta „Radijo šou“ apkaltinti tuo, kad esą vieno iš personažų, ultrapatrioto Albino lūpomis tyčiojamasi iš žydų, man buvo aišku, kad čia sąmoningai arba netyčia (greičiausiai visiškai sąmoningai) viskas apverčiama aukštyn kojomis.
Albino kriptofašistinis folkloras apie Lietuvą išdavusius ir pardavusius žydus bolševikus, kuriuos reikėjo nušauti kartu su visais kitais žydais, buvo drastiškai atviras tyčiojimasis iš tamsių jėgų, kurios niekada nebuvo tapusios visišku užribiu Lietuvoje ir kurias visada buvo galima lengvai atpažinti oficialiajame šalies gyvenime. Sureaguota buvo būtent į tyčiojimąsi iš baisaus liumpeniško antisemitizmo, o ne į patį antisemitizmą, į kurį niekas oficialiosiose sferose net nemėgino reaguoti.
Ar kas nors kiek rimčiau iš teisėsaugininkų, politinės sistemos žmonių, Bažnyčios hierarchų, katalikiškos inteligentijos ir aukštųjų politikų sureagavo į buvusio Kauno mero Vytauto Šustausko žodžius apie tai, kad jei karo metais Lietuvoje nebūtų buvę išžudyti visi žydai, jam dabar esą tektų žydams valyti batus? (Normalioje šalyje jis tikrai valytų batus, ir nebūtinai vien tik žydų, o ne meru ir politiku taptų, bet tai jau kita istorija.) Priešingai, jam tapus meru, kaip maištininką prieš sistemą pasveikinti ir pagerbti jį atvyko seniausio šalies universiteto rektorius ir žymus visuomenės veikėjas bei filosofas.
Laimei, tąkart vis dėlto pasigirdo vienas balsas – gražiosios ir kilniosios Lietuvos balsas. Šalies garbę išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybės didvyris, evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas, ramiai pakomentavęs tos tamsios neapykantos pliūpsnius ir atsakęs, kad jis mielai valytų batus pačiam Šustauskui, jei tai leistų išgelbėti bent vieno žydo vaiko gyvybę.
Ar kas nors bent kartą yra užčiaupę tokius politikus kaip Egidijus Klumbys ir Petras Gražulis po jų triukšmingai skleistų antisemitinių insinuacijų? Kas yra į vietą pastatęs ir atsisakęs paspausti ranką vulgariam antisemitui ir cinikui Vitui Tomkui po jo rašinių „Respublikoje“? Kodėl kaip į išpuolį prieš valstybę nebuvo sureaguota į gerai koordinuotą šmeižto kampaniją prieš George’o Soroso fondų tinklą Rytų Europoje – kampaniją, kuri tuo pačiu dokumentu ir vienu metu buvo įvykdyta Gruzijoje, Latvijoje ir Lietuvoje? O juk šiai kampanijai ir jos retorikai „Respublikoje“ pritarė ir mūsų aukščiausieji politikai.
Ar kas nors iš mūsų inteligentų ir politikų bent kartą atvirai ir principingai įvertino rašytojo Jono Mikelinsko esė „Mes ir jie“, kur juodu ant balto dėstomi žydiškos komunizmo kilmės teorija ir kiti Goebbelso propagandos perlai? Kodėl nebuvo įžvelgta grėsmė šalies tarptautinei reputacijai tada, kai būsimasis Nacionalinės premijos laureatas savo opuse juodu ant baltu išdėstė geltonojoje antisemitinėje literatūroje platinamą idėją, kad „Holokausto architektas“ Adolfas Eichmannas pats buvo žydas ir kad Holokaustas buvo pačių žydų užsakytas bei suplanuotas dalykas, leidęs visus žydus sugrąžinti į Palestiną ir įkurti Izraelio valstybę?
Ar kas nors mūsų teisėsaugoje, Užsienio reikalų ministerijoje ir kitose šalies institucijose, šiuo metu taip susidomėjusiose Algio Greitai ir Rimo Šapausko humoru, yra nors kartą paskaitę, ką viename po kito sekusiuose 2008 metų rugpjūčio mėnesio „Laisvo laikraščio“ numeriuose apie žydus rašė Rūta Gajauskaitė ir rašytojas Vytautas Petkevičius (beje, kairiojoje save vadinančioje politinėje partijoje „Frontas“ besibalotiravęs į Seimo rinkimus ir įrašytas ten antruoju numeriu)? Juk tai kone atviri fašistiniai kliedesiai, bet pavojaus varpais niekas neskambino.
Ir visai keista, kad, kaip taikliai pastebėjo ir rašė tarptautinės teisės žinovas Dainius Žalimas, šalyje kuo puikiausiai leidžiama veikti šimtu nuošimčių fašistinei Mindaugo Murzos partijai, kurios kiek modifikuota svastika ir nacistinė retorika bei žydiškų menorų griovimas per Chanuką netampa politinio elito galvos skausmu.
Štai šioje vietoje ir norisi paklausti, kas vyksta mūsų valstybėje? Ar peliukų puolimas nėra ta juokinga pelytė, kurią siekiama pavaizduoti kaip monstrą, sykiu maskuojant ne tik antisemitines, bet ir antilietuviškas bei antidemokratines jėgas? Ar neprimena visa šita istorija vieno 2004 metų kuriozo – bylos iškėlimo už nesantaikos tarp tautų kurstymą žurnalistui Arui Lukšui po to, kai jis stojo į retorinį karą su klaikiais anoniminiais interneto komentarais, nukreiptais prieš žydus? Ar kova prieš antisemitizmą nėra tikroji tokios sistemos reakcijos ir jos revanšizmo priežastis, kada persekiojami ir baudžiami ne antisemitai, o jų kritikai? Jei taip, tai mūsų valstybė tiesiog gina ir remia antisemitizmą.
Kas su mumis atsitiko? Nejaugi tikrai Lietuvą pradėjo jei ir ne valdyti, tai mažų mažiausiai diskredituoti ir daryti stiprią įtaką politiniam gyvenimui tiesiog tamsus gaivalas, kurio ne tik niekas nebesustabdo, bet kuriuo oficialieji politikų ir biurokratų sluoksniai net mielai naudojasi? Nejaugi mums tokią didelę įtaką gali daryti tamsūs ir juodos sielos žmonės, savo fanatizmu ir neapykanta sugebantys paveikti dar ir tamsuolišką, kartais jau atrodo, kad pusiau sulaukėjusią mūsų biurokratų masę?
O gal egzistuoja dar viena viso šito reikalo priežastis – ir gerokai paprastesnė nei kažkieno kognityvinis disonansas ar vaikystės trauminės patirtys? Juk peliukai politologai nuolat per dantį traukia ne tik visokius tamsuolius ir šešėlinius veikėjus, bet ir korupcines klikas bei oligarchines grupuotes, įskaitant „valstybininkus“. Ar antisemitinio skandalo fabrikavimas iš nieko nėra pats paprasčiausias kerštas humoro laidai „Dviračio šou“ ir LNK kanalui už jų poziciją daugeliu šalies ir visuomenės gyvenimo klausimų?
Kai bus susirūpinta tikrais antisemitais ir jų veikla, patikėsiu, kad prioritetai ir logika sugrįžo į mūsų valstybės gyvenimą. Kada bus nustota į prokuratūrą kviesti buvusius geto kalinius ir karo veteranus, lygiai kaip ir demonstruoti ypatingą susidomėjimą komikų veikla, o pagaliau bus pradėta domėtis ne juokinga pelyte, o tuo, kas ir kodėl iš tikrųjų diskredituoja Lietuvą pasaulyje, gal tada pamėginsiu save įtikinti, kad protas, sąžinė ir padorumas dar nėra palaidoti mūsų šalyje.
