1941-ųjų liepa, Vakarų Rusijos siena, mažas žmogelis pasienio karininko munduru pro žiūronus stebi puolančias vokiečių pajėgas.
Mes žinome šį mažylį – tai Vladimiras Putinas. Štai jis meta granatą į priešų tanką prie Kijevo. Štai jis, baltų maskuojančiu chalatu ir šaudydamas automatu bėga apsnigtu Maskvos prieigų lauku, o vėliau, sėdėdamas prie naikintuvo šturvalo, naikina priešų lėktuvus kažkur netoli Leningrado. Mes matome Vladimirą Putiną, godžiai semiantį šalmu vandenį iš Volgos upės Staliningrade, o štai jis jau tankistas Kurske – išlenda iš tanko, pasitrina rankove aprūkusį veidą. Putinas valdo povandeninį laivą Baltijos jūros dugne, ir tiksliai jo rankomis paleista raketa naikina vokiečių transporterį netoli Riugeno salos. Galiausiai, 1945-ųjų pavasaris, Berlynas – ant sudaužyto Reichstago kupolo ropščiasi pavargęs Putinas, nešinas didžiule vėliava. Tai – pergalė.
Galvojate, tai neteisybė? Aišku, jūs teisūs, tačiau jūsų nuomonę nieko nedomina. Tai, ką Rusijoje vadina Didžiuoju tėvynės karu, seniai virto asmeniniu Vladimiro Putino karu. Tai jis šaudė iš tanko, skraidė naikintuvu, plaukiojo povandeniniu laivu. Jį žudė, tačiau jis kiekvieną sykį pasirodydavo stipresniu, ir kiekvieną kartą nugalėdavo. Beje, ką?
Formaliai – Hitlerį, tačiau Hitlerio nėra reikalo prisiminti, Hitlerio jau seniai nebėra. 1945-ais Vladimiras Putinas nugalėjo visus – jis nugalėjo Obamą, ir Angelą Merkel, ir Rusijos opoziciją, įskaitant Borisą Nemcovą, ir tarptautinį LGBT judėjimą, ir „Pussy Riot“, ir Ukrainą, ir Gruziją, ir tris Baltijos šalis, ir dar Lenkiją, ir šiaip – visus pasaulyje, todėl, kad visi pasaulyje – ir yra Rusijos priešai. Rusija turi tik vieną draugą – patį Vladimirą Putiną. Ir tik jis geba nugalėti visus priešus.
Šiandien mažai kas prisimena realiai beprecedentę istorinę Antrojo pasaulinio karo svarbą Rusijai. Septyniasdešimtmetė sovietų istorija – žiauriausia bolševikų diktatūros partija ir jos represyvus aparatas. Sovietų režimas buvo nežmogiškas ir melagingas. Žmonės, netekę ne tik didžiosios dalies pilietinių teisių, tačiau dažniausiai ir elementarių buitinių patogumų, kiekvieną dieną iš savo vadų per radiją klausydavosi, kad jie gyvena pačioje laimingiausioje ir teisingiausioje visuomenėje. Dviprasmybė, realybės neatitikimas žodžiams, dešimtmečius buvo svarbiausia sovietų bendruomenės, izoliuotos nuo likusio pasaulio, savybė.
Ir tik karas, tik keturi metai iš septyniasdešimties – neįtikėtina visos sovietų istorijos išimtis, programinė klaida. Taip, karas buvo tragedija ir katastrofa, tačiau tuo pačiu jis buvo tikru šviesos spinduliu netgi tiems, kas niekada nebūtų drįsęs to pasakyti garsiai.
Per ketverius metus nutrūko ir vergystė ir dviprasmybė. Vakar tu – beteisis „kolchoznikas“ arba statybininkas, už sriubos lėkštę kuriantis eilines „komunizmo statybas“. Šiandien tu – karys, sąžiningai kovojantis su pačiu tikriausiu pasauliniu blogiu. Vakar partija už tave sprendė, kas yra gėris, ir kas – blogis, o šiandien tu kariauji Anglijos ir Amerikos pusėje. Vakar tau sakė, kad tavo priešai yra tavo pažįstami, giminės ir kaimynai, kurių jau atvažiavo slaptosios policijos mašina ir išsivežė į Gulagą, o šiandien tavo priešas – neišgalvotas, o pats tikriausias užjūrių grobikas, į tavo žemes nešantis mirtį ir griovimus. Vakar tu buvai sraigtelis didžiuliame bedvasiame mechanizme, o šiandien tu – asmenybė, nuo kurios pasirinkimo kiekvieną minutę priklauso ir asmeninis likimas, ir šalies, netgi žmonijos, likimas.
Ketveri karo metai sovietų fronte paradoksaliai tapo keturiais maksimalios Sovietų režimo teisybės, laisvės ir teisingumo metais. Karas nusinešė milijonus žmonių, tačiau jis buvo vienintelis šviesos spindulys dešimtims milijonų žmonių jų beviltiškame egzistavime. Ir vėlesniais metais sovietinis pasaulio žemėlapis buvo pilnas melo ir nutylėjimų, budeliai tapo herojais, sąžiningi žmonės priešais, ir tik prisiminimas apie karą, kai priešai buvo priešais, o sąžiningi žmonės – sąžiningais žmonėmis, buvo pats žmogiškiausias ir todėl pats svarbiausias istorinis periodas. Santykis su karu, kaip su pačiu laisviausiu istorijos periodu – tai svarbiausias visų posovietinių žmonių nacionalinio identiteto bruožas. Komunizmo griūtis 1991-ais, sugriovusi visas sovietų vertybes, neturėjo jokios įtakos šio karo vertybėms, dar daugiau – dėl posovietinės Rusijos negebėjimo apskritai sukurti kokių nors nacionalinių mitų, tai tik karo mitai liko vienintele visuotinai priimta dvasine vertybe.
Ir kai į valdžią atėjo Putinas, tai jis, kurdamas savo asmeninės valdžios režimą, negalėjo nesiremti karo mitu. Mitu apie griežtą, tačiau teisingą lyderį rėmėsi mitu apie karą, ir augant Putino režimo galiai suaugo kartu su juo. Rusija – tai Putinas. Rusija – tai 1945-ųjų karas. Iš šių dviejų lygybių susidaro nauja lygybė – Putinas dabar ir yra 1945-ųjų pergalė.
Gegužės 9-osios paradas Maskvoje – tai ne aukų ir herojų atminimo eitynės, tai lojalumo Putinui ir jo valstybei paradas. Georgijaus juodai-oranžinė juosta, formaliai simbolizuojanti atminimą – tai dabar jau taip pat ir lojalumo ženklas. Su šia juosta Ukrainoje kaunasi prorusiški separatistai, jiems svarbu jaustis Antrojo pasaulinio karių palikuonimis, kovojančiais ne su šiuolaikine Ukraina, o būtent tam 1941-45 metų blogiui, su kuriuo kovėsi protėviai. Vakarų karo versija, ar tai būtų Holokaustas, ar Europos padalijmas, ar netgi Alano Turingo skaičiavimai, leidę iššifruoti „Enigmą“ – visa tai erzina šiuolaikinę Rusiją, kuri jau sutinka savo priešais iš 1945-ųjų laikyti tuos, kuriais priešais laiko šiandieninė Rusijos valdžia – ir Ukrainą, ir Gruziją, ir Ameriką. Istorinis Vladimiro Putino eksperimentas sunaikino atmintį, pakeitęs ją utilitarine politine konstrukcija. Ši konstrukcija trumpalaikė, ji pasibaigs kartu su Vladimiro Putino viešpatavimu, ir tuomet Rusijos visuomenei teks iš naujo formuluoti savo santykį su Antruoju pasauliniu karu.
Tačiau kol kas apie tai niekas negalvoja. Vladimiras Putinas, trindamasis aprūkusį veidą, lenda iš tanko, Vladimiras Putinas skrenda naikintuvu, Vladimiras Putinas kelia vėliavą virš Berlyno. Šiame kare, kuriam šiandien lenkiasi Rusija, nugalėtojas – tik vienas, Vladimiras Putinas.
