Žemėje tai atsitiko prieš 250 mln. metų ir vadinama Didžiuoju išmirimu. Kad ir kas jį sukėlė, jo pasekmės taip ir liko skaudžiausios per visą Žemės gyvybės istoriją. Tąkart buvo sunaikinti 90 proc. Žemėje egzistavusios gyvybės.
Tačiau gyvybė atsigavo, atsitiesė. Ji vėl gyva, kvėpuoja. Kiek tam prireikė laiko? Daugiau nei pajėgiame suvokti.
Tyrėjai mano, jog gyvybės atsigavimas tiek ilgai (10 mln. metų) vyko todėl, kad po pirmojo gyvybės išmirimo netrukus sekė pakartotiniai „atkryčiai“.
„Gyvybė jau lyg ir mėgino stotis ant kojų po pirmojo smūgio, kai ją užgriuvo antroji krizė, – aiškina tyrimo autorius, Bristolio universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkas Maiklas Bentonas (Michael Benton). – Tos krizės kartojosi daug sykių – galiausiai planetoje gyvybei palankios sąlygos iš naujo pradėjo formuotis tik praėjus 5 mln. metų po Didžiojo išmirimo.“
Gyvybės klestėjimo Žemėje grafikas. Crystalinks.com iliustr. (nuotr. leidėjų)
„Didžiuoju išmirimu“ vadinamas permo-triaso periodo gyvybės išmirimas buvo didžiausia tokio pobūdžio katastrofa Žemėje. Ji išnaikino 96 proc. Žemėje egzistavusios jūros gyvybės rūšių ir 70 proc. sausumoje gyvenusių stuburinių, taip pat žymią dalį vabzdžių.
Kas sukėlė Didįjį išmirimą, mokslininkai kol kas nėra tikri. Panašu, jog armagedonas Žemę užgriuvo trimis etapais – taip jau sutapo, jog mirties egzaminą Žemės gyvybei surengė išsyk keletas pražūtingų veiksnių. Kai kurie tyrėjai yra linkę manyti, jog čia svarbų vaidmenį atliko ir globalinis klimato atšilimas, sukeltas megavulkanų išsiveržimų.
Manoma, jog 10 mln. metų trukę gyvybės regeneracijos procesai užsitęsti galėjo dėl dviejų priežasčių: nepaprastai galinga pirmoji katastrofos banga ir ją lydėjęs ilgas nepalankių gyvybei sąlygų Žemėje periodas. Naujausių tyrimų rezultatai rodo, jog nepalankios gyvybei sąlygos Žemėje karaliavo 5-6 mln. metų po Didžiojo išmirimo. Šio juodojo periodo metu kartojosi anglies ir deguonies krizių, klimato šilimo ir kiti žalingi veiksniai.
Galiausiai aplinka planetoje nurimo, iš naujo pradėjo formuotis sudėtingesnės ekosistemos. Jūrose išsivystė naujos gyvų organizmų grupės (pavyzdžiui, priešistoriniai krabai ir omarai) bei pirmosios jūrų reptilijos. Jų pagrindu formavosi modernesnės ekosistemos.
„Masinius gyvybės išmirimus dažnai vertiname kaip itin negatyvius reiškinius, – atkreipia dėmesį M. Bentonas. – Tačiau gyvybė atlaikė ir patį nuožmiausią smūgį – ji sugebėjo atsigauti, nors tam prireikė daug milijonų metų. Po to susiformavo naujos gyvūnų grupės. Tai buvo ne kas kita, kaip evoliucijos „perkrovimas“.
Tyrimo rezultatai gegužės 27 d. pristatyti žurnale „Nature Geoscience“.
