Projekto „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas Lietuvoje“ ekspertė Lina Gulbinė pasakoja, kad atsiranda vis daugiau naujo tipo įstaigų, kur psichikos ir proto negalią turintys žmonės gyvena daug geriau jų poreikius atitinkančioje aplinkoje.
Didžiosios Britanijos pavyzdys
1970-aisiais Liverpulyje (Didžioji Britanija) pradėtas projektas, kurio metu žmonės į savo šeimas priėmė gyventi ilgą laiką institucijoje gyvenusius žmones (daugiausia tai buvo psichikos ir proto negalią turintys asmenys). Laikas parodė, kad jų gyvenimo kokybė smarkiai pagerėjo, dauguma tapo daug savarankiškesni ir pasirengę tolimesniam savarankiškam gyvenimui bendruomenėje.
Didžiojoje Britanijoje dar 1971 m. vyriausybė priėmė nutarimą panaikinti psichiatrinių ligoninių sistemą, o paslaugas žmonėms, turintiems proto ar psichikos negalią, pradėti teikti bendrosiose ligoninėse, glaudžiai bendradarbiaujant su bendrosios praktikos gydytojais ir socialinėmis tarnybomis. Kartu su šiais pokyčiais buvo pereita ir prie kitų bendruomeninių paslaugų: atsirado apsaugoti būstai, dienos globos paslaugos, bendruomenėse pagalbą teikė psichikos sveikatos slaugytojai ir socialiniai darbuotojai.
„Galima sakyti, kad buvo pereita prie gyvenimo bendruomenėje. Istorija rodo, kad tai buvo sėkmingas sprendimas. Ilgalaikiai tyrimų rezultatai parodė, kad dauguma žmonių, net ir turinčių sudėtingiausių problemų, daugelį metų praleidę bendruomenėse išplėtė savo socialinius ryšius, įgijo savarankiško gyvenimo įgūdžių, pagerėjo jų gyvenimo kokybė, sumažėjo atkryčiai ir pakartotinės hospitalizacijos poreikis“, – Didžiosios Britanijos patirtimi dalijasi L. Gulbinė. Jos teigimu, jau 1990-aisiais Didžiojoje Britanijoje pradėtos teikti paslaugos atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius.
Pamažu steigiamos šiuolaikiškos įstaigos
Lietuvoje dar daugiau nei 5400 psichikos ir proto negalią turinčių žmonių gyvena didelėse įstaigose, kurios nė iš tolo neprimena jaukių namų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) užsibrėžė tikslą, kad tokių į ligonines panašių įstaigų nebeliktų, o žmonės pamažu įsikurtų į namus panašiose įstaigose, kurios geriausiai atitiktų jų poreikius ir sveikatos būklę. Nuo šių metų į SADM pavaldžias įstaigas siunčiami tik tie žmonės, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros poreikis. Planuojama, kad nuo 2024 m. seno tipo SADM pavaldžios įstaigos nebepriims proto negalią ar psichikos sutrikimų turinčių asmenų.
Sakote, utopija, dar labai daug metų užtruks, kol gyvensime kaip Didžiojoje Britanijoje ar Skandinavijos šalyse? L. Gulbinė sutinka, kad reforma neįvyks greitai, bet pamažu dideles įstaigas pakeisti bendruomeniniais namais, kur gyvena ne daugiau kaip 10 žmonių, tikrai įmanoma.
Gyvenimo vieta – pagal žmogų
Ekspertė įsitikinusi, kad gyvenimo vieta globos reikalingam psichikos ar proto negalią turinčiam žmogui turi būti parenkama atsižvelgiant į jo savarankiškumo lygį. Pirmiausia, asmuo turėtų būti apgyvendinamas bendruomenėje, jei tai įmanoma. Pavyzdžiui, suteikiamas būstas, kuriame jis gyvena su kitais žmonėmis (ne daugiau kaip 4). Toks būstas vadinamas apsaugotu, t. y. jo gyventojams, nors gyvena savarankiškai (t. y. patys rūpinasi maistu, būsto tvarkymu ir pan.) nuolat padeda atvejo vadybininkas. Tai nėra fizinė pagalba, o labiau elgesio, sveikatos ir saugumo, savipriežiūros ir kt. patarimai. Šiuo metu jau įsteigta 12 apsaugotų būstų Tauragės, Utenos, Šiaulių ir Vilniaus savivaldybėse, juose gyvena 20 žmonių. Labai džiugina, kad tarp apsaugotame būste gyvenančių yra ir nepilnametį vaiką auginanti šeima, ir vieniša motina su vaiku.
Jei asmuo nėra tiek savarankiškas, kad galėtų gyventi be pagalbos, jis gali būti apgyvendinamas nedidelėje namus primenančioje institucijoje – grupinio arba savarankiško gyvenimo namuose. Kuo jie skiriasi? L. Gulbinė sako, kad savarankiško gyvenimo namai žmogui tiktų tada, kai jam reikia ir priežiūros, ir paraginimo, kai kuriais atvejais – ir vienokios ar kitokios fizinės pagalbos. Grupinio gyvenimo namai siūlomi tada, kai žmogaus savarankiškumo lygis mažesnis ir tos pagalbos reikia daugiau, čia dirba daugiau socialinio darbuotojo padėjėjų, kurie prireikus padeda buityje.
Šiuo metu savivaldybės jau yra įsteigusios 21 savarankiško gyvenimo namus, kuriuose gyvena apie 450 neįgaliųjų. 2019 m. pradžioje veikė 25 SADM pavaldžių įstaigų įsteigti grupinio gyvenimo namai, 6 iš jų skirti negalią turintiems vaikams. Šiose įstaigose gyvena beveik 200 žmonių.
Tikslas – kad žmonės kuo ilgiau išliktų savarankiški
Pasak L. Gulbinės, iki šiol grupinio ir savarankiško gyvenimo namai būdavo atskiros institucijos, t. y. žmogus, gyvenęs grupinio gyvenimo namuose, būklei pasikeitus keliaudavo į savarankiško gyvenimo namus arba išsikraustydavo gyventi savarankiškai (su jam reikalinga pagalba). Šiuo metu kuriama metodika sudarytų galimybes jam visą laiką gyventi toje pačioje įstaigoje, keistųsi tik teikiamos pagalbos pobūdis ir jos intensyvumas, atsižvelgiant į žmogaus būklę ir jo poreikius. Tik būklei smarkiai pablogėjus, kai prireiktų nuolatinės slaugos ar priežiūros, būtų svarstoma apie apgyvendinimą specializuotoje socialinės globos įstaigoje.
Tiek savarankiško, tiek grupinio gyvenimo namuose psichikos ir proto negalią turintys žmonės skatinami patys tvarkytis asmeninį ir socialinį gyvenimą, jiems padedama tik ten, kur tikrai nesiseka. Ekspertė pabrėžia, jog labai svarbu tai, kad šios institucijos nebūtų uždaros, kad jų gyventojai daugelį paslaugų gautų bendruomenėje – lankytų dienos užimtumo centrus, socialines dirbtuves, o kai kurie netgi dirbtų, dalyvautų kitose bendruomenės veiklose.
Dar viena problema, į kurią dėmesį atkreipė ekspertė – tai, kad šiuo metu įstaigose proto ir psichikos negalią turintys žmonės dažnai gyvena kartu. Taip neturėtų būti, nes jų poreikiai labai skiriasi. Reikėtų jiems teikiamas paslaugas atskirti.
Kuo daugiau paslaugų bendruomenėse
Pasak L. Gulbinės, siekiant, kad psichikos ir proto negalią turintys žmonės kuo ilgiau galėtų likti savo šeimose, jų nereikėtų apgyvendinti įstaigoje, būtina plėtoti ir kitas paslaugas bendruomenėje, kuo arčiau žmogaus gyvenamosios vietos. Svarbu užtikrinti, kad ir namuose gyvenantys psichikos ar proto negalią turintys žmonės gautų jiems reikalingas paslaugas, kad jos būtų kokybiškos, atitinkančios jų poreikius.
Viena tokių – laikino atokvėpio paslauga. Ji skirta pagelbėti šeimoms, kurios laikinai negali pasirūpinti globojamu neįgaliu asmeniu – ar susirgus, ar besimokant, prireikus daugiau dirbti ar tiesiog pervargus. Šios paslaugos teikiamos arba asmens namuose, arba įstaigoje iki 24 val. per parą ne daugiau kaip 30 dienų, o išimtiniais atvejais, pvz., susirgus žmogų prižiūrinčiam asmeniui, susirgus ar mirus artimam žmogui – iki 90 parų. Nuo projekto pradžios atokvėpio paslaugą gavo 154 šeimos, per 2018 m. – 80 šeimų. Šiuo metu tokios pagalbos sulaukė 26 šeimos, planuojama, kad artimiausiu metu paslauga pasinaudos dar apie 70 šeimų.
L. Gulbinė įsitikinusi, kad būtinos ir kitos paslaugos, kurios padėtų asmeniui integruotis visuomenėje: dienos centrai, socialinės dirbtuvės, asmeniniai asistentai, darbo asistentai, įdarbinimas su pagalba, pagalba priimant sprendimus ir pan. „Tikėkimės, kad iki 2024 m. atsiradęs platus paslaugų spektras įgalins žmones gyventi orų, įdomų ir turiningą gyvenimą bendruomenėje, neišsiskiriant su šeima, artimaisiais ir savo pažįstamų ratu“, – optimistiškai nusiteikusi projekto „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas Lietuvoje“ ekspertė.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė
