Retieji žemės mineralai – 17 vertingų elementų, pasižyminčių daugybe pritaikymo galimybių pramonėje, komercijoje ir karyboje – pastaruoju metu tampa vis didesnių debatų objektu.
Jų poreikis didelis, o vienintelis stambus tiekėjas yra Kinija. Tačiau iš užmaršties bandoma prikelti seną ir kadaise fantastine laikytą idėją išgauti retuosius metalus iš vandenyno dugno.
Kinijos monopolija globalioje retųjų žemės elementų tiekimo srityje paskutiniuosius keletą metų kelia daugelio valstybių nerimą. Itin didėja įtampa tarp Kinijos ir Japonijos bei Kinijos ir Vakarų valstybių. Nesutarimai pasiekė tokį lygį, jog Kinija didžiausioms šių išteklių importuotojoms paskelbė neoficialų embargą. Tiesa, išteklių tiekimo ribojimai šiuo metu yra pasibaigę, tačiau visos stipriai išvystytą pramonę turinčios nacijos (išskyrus, žinoma, pačią Kiniją) puikiai suprato tokių veiksmų sukelto ekonominio pažeidžiamumo grėsmę. Japonija, JAV ir Europos valstybės pradėjo intensyviai ieškoti nepriklausomų retųjų elementų tiekimo šaltinių, ir japonams bene pirmiesiems kilo mintis jų ieškoti būtent vandenyno dugne.
Tačiau į vandenynų dugną žvalgytis priverčia ir „paprastesnės" priežastys, tokios kaip kylančios daug dažniau pasitaikančių metalų, tokių kaip varis ir nikelis, kainos. Šiose vietose esama nemažai taip vadinamų mangano konglomeratų – maždaug bulvės dydžio uolienų, kuriuose esama vario, kobalto, nikelio ir paties mangano. Šių elementų kiekis yra pakankamai didelis, kad juos apsimokėtų iš šių uolienų išgryninti.
Anksčiau esminė problema buvo ta, kad ekonomiškai buvo pernelyg brangu sukurti gigantiškas mašinas, kurios „šukuotų" jūrų ir vandenynų dugno paviršių ir surinktų tokias plačiai išsibarsčiusias uolienas. Tačiau didėjant vario ir nikelio kainai, ekonominis šio gavybos modelio patrauklumas gali keistis. Robotikos sritis taip pat pažengė į priekį - dabar idėja apie autonominių robotų laivyną, sklandantį giliai po vandeniu, yra daug realesnė, nei prieš kelis ar tuo labiau keliolika metų (pakanka prisiminti vien tai, kad BP katastrofos atveju darbai po vandeniu buvo atliekami naudojant robotizuotą įrangą). O dabar, kai pavyko nustatyti, kad šiuose mangano konglomeratuose esama ir retųjų žemės metalų, susidomėjimas tokia gavybos technologija išaugo kaip niekad.
Nauji šių išteklių šaltiniai yra gyvybiškai svarbūs daugelio valstybių ekonomikoms, kadangi niekas nebegali garantuoti, jog Kinija nesugalvos dar kartą nutraukti arba riboti retųjų metalų eksportą. Gali kilti klausimas, kodėl mes esame tokie priklausomi nuo vienos (nors ir didelės) valstybės? Kinija tiekia daugiau kaip 95% viso pasaulio išgrynintų retųjų metalų, kurie yra būtini gaminant įvairiausius produktus, pradedant asmenine elektronika, baigiant naujausiomis karinėmis technologijomis ir kompiuteriais. Be to, Kinija ir Vakarai, nors ir yra ekonominiai partneriai, dideliu tarpusavio draugiškumu nepasižymi.
Techninių iššūkių požiūriu, vandenynų dugne vykdoma medžiagų gavyba nebus lengvas uždavinys. Tačiau „juodam darbui" atlikti būtų galima panaudoti robotus. Tai nebus pigu, tačiau neabejotinai atkris padidintas pavojus žmonėms. Neseniai įvykęs incidentas Čilės kasykloje ir praėjusį dešimtmetį įvykę keli panašūs incidentai JAV yra puikūs priminimai, jog kuo giliau mes lendame į Žemę, ieškodami ekonomiką "maitinančių" dalykų, tuo pavojingiau tampa tai daryti.
