Lietuvių kalbos institute įsteigta slaviška grupė lietuvių kalbos istorijai tirti.
Jau nuo XIX amžiaus vidurio pasaulio indoeuropiečių mokslo žmonės kreipė didelį dėmesį į tada paniekintą lietuvių kalbą.
Tai rodo mūsų kalbos tyrinėjimo istorija, ypač prof. hab. dr. A.Sabaliausko, lenko prof. V.Smoczynskio, daugelio kitų tyrėjų raštai. Kol bus rašomi kalbų istorijų veikalai, bus reikalinga ir mūsų kalba, jos tarmės, senieji raštai. Daug kas yra paskelbta, nagrinėta: tai didieji J.Kazlausko, V.Mažiulio, V.Toporovo, A.Girdenio, A.Holvoeto, ypač Z.Zinkevičiaus darbai, „Baltisticos“ žurnalas ir kiti leidiniai.
Padėtį dabar norima keisti Lietuvių kalbos institute (LKI), kur direktorė dr. J.Zabarskaitė saviems ir užsienio kalbininkams skelbia vien tiktai apie globalizacijos svarbą ir reikšmę. Tame mūsų institute įsteigta rusakalbių žmonių (ar jie Lietuvos piliečiai?) grupė, ėmusi labai aktyviai veikti. Mokslo minčių negalima neigti, bet ir savos kalbos tyrinėjimai neužmirštini.
Neužbaigtas „Lietuvių kalbos atlasas“. Gavo valstybės premijas, buvo išliaupsintas už tris tomus, bet lietuvių kalbos sintaksės (iš dalies morfologijos) ketvirtojo tomo apibendrinamųjų žemėlapių greitai bus jau 20 metų, kaip neišvystame. Tas pats išėjo ir su „Lietuvių kalbos žodynu“ (LKŽ). Nebuvo jo apžvalginės konferencijos, medžiagos nagrinėjimo (tik jubiliejinis nė vieno žodelio neužrašiusios V.Daujotytės, literatės, džiūgavimas). Neapsikentus buvo pateikta knygelė „Lietuvių kalbos žodyno taisymai“. Toliau - tyla. Turime vos ne pusę milijono nepanaudotų lapelių, bet specialios grupės, kuri galėtų darbuotis, nebėra (man sako, kad algalapiuose tam reikalui esą žmonių). Visi prisimename LKŽ didžiojo redaktoriaus akad. J.Balčikonio žodžius: „Kol kalba gyva, Žodyno darbas negali būti nutrauktas.“
Atlasą užbaigti ypač reikėtų. Transponavimo bendrinės kalbos dėsniais reikalai krypsta į šalis, nebežinom, kas yra tarmės žodis (jau bledė, bliadstva, burtakas, cielka, pacanas, šoferiauti, triperis ir kt. yra dialektizmai - tai iš daktarinių disertacijų ir disertacinių raštų).
Apie pačių lietuvių parengtą etimologinį žodyną jau ir nekalbama. Įspūdingas W.Smoczynskio veikalas parodė, kaip reikia atsidėjus dirbti, naudotis mūsų LKŽ ir gyvosios kalbos (tarmių) turtais. Ačiū Dievui, kad institutas šiandien dar domisi tarmėmis. Vilniaus universitete dar stipri A.Girdenio mintis ir energija, bet jis irgi pensininkas. Ima šlubuoti teorija: kas yra tarmė, kas yra slengas, dėl dvikalbystės dalykų nebesuvokiame...
Labai iškilmingai (puotos ambasadose, grupinės išvykos į Budapeštą) pažymėtas instituto išleistas, koreguotas dr. J.Zabarskaitės, dr. R.Šepetytės, dr. Z.Šimėnaitės, prof. habil.dr. S.Karaliūno recenzuotas E.Bojtaro „Lietuvių - vengrų kalbų žodynas“ su tikrai lietuviškais pakampių veikėjų žodžiais bliacha, bliadė, chujovas, nachui, kurva, pyzda, ir, aišku, su bibis, bybis, bybys, kušys (kūšys), pizė, šikti, myžti, net mokinių žargono matieka (t. y. matematika). Tai tik atsitiktinai pamatyti dalykai, visą 956 puslapių knygą negi ištisai skaitysi. Gal ir gerai, kad vengrai galės susipažinti su mūsų kalba, net jos užkaboriais, bet žiūrėkim, kad tai būtų bent savi žodžiai, ne baidykliški pakampių duomenys. Atleiskite už tokią nuokrypą, bet žiūrėkime, kaip veikiame, ką iš savo minčių už tautos pinigus platiname. (Gal tai ir yra ta globalizacija?) Ar toks bus ir „Lietuvių bendrinės kalbos žodynas?“
LKI atsidarė lyg centras, lyg kokia grupė: tai suburti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) kultūros tyrinėtojai (institutui Vyriausybė skyrusi ir didelių pinigų). Kadangi senoji LDK valdžios viršūnė vertėsi raštinėse senąja slavų kalba ir slavėjo, šita grupė tai ir tyrinės.
Visose humanitarinėse aukštosiose mokyklose veikia bent po kelias slavistikos katedras, tai čia LKI sudaro jų atstovams progą ir pasipinigauti, ir suklestinti lituanistikos šventovėje slavistiką. Tiesa yra tokia, kad akademikas K.Korsakas to neleido įsteigti net liepiamas Maskvos, sudarė lietuvių grupę tyrinėti rusų kalbos įtakas, aiškinti, kur gerai, kur ne.
Dabar štai rusistų suklestėjimas! Kodėl dviejų universitetų (su Klaipėda ir Šiauliais, kur irgi yra rusistų centrai, net keturių) rusistai, baltarusistai, ukrainai to nesiima, nenagrinėja senosios LDK slaviškųjų reiškinių (juk turėtų dirbti mokslinius darbus), o gegužiokas, Lietuvių kalbos institute išperėtas, plečiamas.
Ką gi, nebėra kam prižiūrėti lietuvių kalbos, ja rūpintis. „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ sunkiai braška, juokų pridaroma tarmių tyrinėjimuose.
Įsiliejantys ar norintys įsilieti į mūsų valstybės gyvenimą slavai inteligentai neišmoksta mūsų kalbos, ją kraipo. Nelabai seniai per radijo forumą vienas teisininkas aiškino visokius dalykus, bet klaidų klaidų: kirčiavimas žvėriškas, fonetika bei sintaksė slaviška ir t.t. Įsiterpė trumposios žinios: slavė orų spėjikė nurodė oro ateitį: „dibisota dena būs“. Taigi! Sovietų laikais visi laikėmės taisyklingumo, pastovumo, tikslingumo principų, o dabar įsteigiam slavišką grupę lietuvių kalbos istorijai tirti, bet be lietuvių. Toks partijos pusvadis M.Suslovas teisingiausioje partijoje taip yra sakęs, kad ateities Tarybų Lietuva bus tokia - be lietuvių. Dabar panašiai darome su savųjų žinia.
Prof. hab. dr. Vytautas Vitkauskas
