Apie tai TV3 žinių „Dienos komentare“ diskutavo „Deutsche Welle“ žurnalistas ir žinomas publicistas Konstantinas Eggertas.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas šią savaitę Bundestage, atsakydamas į klausimus apie „Marder“ šarvuočių ir „Gepard“ sistemų tiekimo vėlavimus, teigė, kad tai sprendžia „ne jie vieni“ ir viskas derinama su kitais Vakarų partneriais. Kaip manote, ar tai yra tiesa? Ar tai tikrai suderinta su partneriais, ar tai tiesiog bandymas išsisukinėti?
Tai kur kas labiau bandymas išsisukinėti nei derinimas. Iš esmės tokio pobūdžio tiekimas jau seniai suderintas. Nemanau, kad Scholzui reikalingi kokie nors papildomi, ypatingi leidimai. Juk šiuo atveju nekalbama apie kažkokį didesnį ginkluotės mastą ar esminę naują rūšį kaip lėktuvus, kurių prašo Ukraina.
Vakarų šalių lyderiai įvairiai vertina karo rezultatus. Amerikiečiai ir britai kalba apie Ukrainos pergalę. Tuo metu ponas Scholzas sako – „neleisime Rusijai nugalėti“. Ką jis turi galvoje? Ką reiškia neleisti Rusijai nugalėti? Priversti ją pasitraukti iš visų teritorijų, kurias ji užgrobė po vasario 24-osios? Jei ne, tai ar galima tai vadinti „neleisti nugalėti“?
Nesu tikras, ar pats Scholzas supranta, ką jis turi galvoje. Jis tiesiog pateikia atsakymus, kuriuos jam parašo jo spaudos tarnyba. Tie atsakymai lyg ir turėtų kažką reikšti, bet iš tikro – nieko nereiškia. Tai ne atsakymai, o bėgimas nuo atsakymų.
Deja, didelės dalies Vokietijos politinės klasės požiūriu, reikia ir toliau tikėtis kompromiso su Putinu. Nors toks kompromisas, mano asmeniniu požiūriu, yra neįmanomas. Būtent todėl Scholzo pasisakymai tokie atsargūs. Ir neseniai viešėdamas Vilniuje jis tai demonstravo net esant prezidentui Nausėdai. Net neatsižvelgdamas į Baltijos valstybių kontekstą, jis ir toliau kalba aptakiai.
Jei Vakarai nesuteiks Ukrainai pakankamo kiekio sunkiųjų ginklų, kad ji galėtų išlaisvinti užgrobtas teritorijas, kaip bus galima paaiškinti, ką reiškia „neleidome Rusijai nugalėti“? Štai – užgrobtos teritorijos. Kas tai, jei ne Rusijos pergalė?
Nesu tikras, kad bent jau Berlyne ir Paryžiuje, o iš dalies ir Joe Bideno administracijoje, jie gerai suvokia, ko jie iš tiesų nori. Man akivaizdu, kad egzistuoja neviešas sutarimas, kad totalus ir staigus Rusijos pralaimėjimas gali sužlugdyti Putino režimą, o šito, kad ir kaip keistai tai skambėtų, prisibijoma ir Paryžiuje, ir Berlyne, ir, atvirai kalbant, Vašingtone. Nes jie nežino, kas bus toliau.
Deja, matome, kaip kartojasi tai, kas vyko devintąjį ir dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį: „Taip, Gorbačiovas – ne pats geriausias variantas, bet – kas būtų be jo? Taip, Jelcinas turi savų problemų, bet juk mes nežinome, kas bus po Jelcino? Gal bus visiškas chaosas?“. O dabar su kažin kokiu stabilumu – mano manymu, visiškai nepagrįstai – asocijuojamas Putinas. Tiksliau, šiuo atveju vertinamas ne stabilumas, o tai, kad „jį mes bent jau pažįstame, o kas bus po jo, mes nežinome“.
Šiuo atžvilgiu visos kalbos apie tai, kad neleisime Rusijai nugalėti, yra bandymas bėgti nuo konkretaus atsakymo į konkretų klausimą, kokie galiausiai yra Vakarų bendruomenės tikslai. Ši bendruomenė – labai nevienalytė. Joje yra Lietuva, Lenkija, kitos Baltijos šalys, kažkiek – Suomija, Britanija, o iš kitos pusės – Berlynas, Paryžius, Roma. Ir čia, man atrodo, net nebandoma ieškoti bendro supratimo. Ir būtent todėl ir Scholzas, ir kiti apsiriboja bendromis frazėmis.
Putinas aiškiai tikisi, kad Vakarai ekonomiškai pavargs – ir nuo karo, ir koronaviruso, ir benzino kainų JAV, ir Europos problemų su dujomis. Ar gali Vakarų politinė valia dar šiemet pasukti bloga linkme? Putino požiūriu tai reikštų, kad gera linkme.
Ne, nemanau, kad bus principinių politikos pokyčių. Nes nusikaltimai, kuriuos padarė Rusijos kariuomenė Ukrainos teritorijoje, begėdiška agresija, žinoma, nubrėžė raudonas linijas. Bet gali atsirasti tam tikras nuovargis nuo Ukrainos temų. Ukrainos tematika gali pasitraukti į antrą planą. Vakarų dėmesį gali pritraukti kiti dalykai.
Tai nereiškia, kad Vakarai ims daryti nuolaidas Putinui. Nors, kalbant apie Kaliningrado tranzitą, matome, kad pasiruošta ir tam. Bet apskritai Ukrainai gali būti nebeskiriama tiek dėmesio. Ir šito, manau, Putinas irgi tikisi. Ši žiema bus labai svarbi Rusijos dujų tiekimo Europai atžvilgiu. Bet čia mes matome dviejų krypčių eismo gatvę. Juk Putinui naudinga pardavinėti dujas europiečiams. Jei jis toks drąsus, tai kodėl jis nežengė labai svarbaus žingsnio – nenutraukė dujų tiekimo Europai ir neparklupdė Europos? Jis to nedaro. Ir man atrodo, kad greičiausiai nedarys. Nes padariniai būtų labai rimti.
Europa tai kaip nors išgyventų, nors ir sunkiai, bet Putinas prarastų vienintelį savo įtakos Europoje svertą. Žiema bus sudėtinga, bet nematau principinio Vakarų atsisakymo remti Ukrainą, kaip kad ji remiama dabar.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje
Dalis ,,patriotu,, raitysis it zalciai, palei vamzdi GAZPROM.
Kaip sake Landsbergas-Nesvarbu kieno dujos--svarbiausia, PIGIOS !!
