Prezidento rinkimų kampanija įgyja pagreitį ir demokratų iškeltasis kandidatas Barackas Obama yra priverstas atsakyti į vis aršesnius S. Palin pagyvintos respublikonų partijos išpuolius, tad vis atidžiau tyrinėjamas jo kampanijos stilius. Kai kam atrodo, kad kandidatas pernelyg dažnai veikia labiau galva nei širdimi, yra labiau intelektualus nei užsidegęs, labiau dėstytojas nei lyderis. Ar jo stilius atlaikys modernios žiniasklaidos persotintos prezidento kampanijos grumtynes?
Tačiau šių dviejų asmenų – dėstytojo ir politiko – suderinimas yra B. Obama raktas į sėkmę. Daugelį jo stiliaus savybių galima atsekti dvylika metų trukusioje jo, kaip akademiko, karjeroje Čikagos universiteto teisės mokykloje. Patyrinėjus tas dėstytojavimo dienas atsiskleidžia, kaip jis sugebėjo būti populiarus ir kartu reiklus intelektualine prasme.
Remiantis daugeliu pasakojimų, teisės mokykloje B. Obama sekėsi puikiai. Vos baigęs Harvardo teisės mokyklą, 1992 m. jis atvyko dėstyti konstitucinės teisės ir rasių teorijos kursų. Per keletą metų jis tapo dėstytoju žvaigžde, turinčiu būrį atsidavusių studentų, parašiusiu populiarią knygą ir pradėjusiu politinę Ilinojaus valstijos senatoriaus karjerą.
Čikagos universitetas yra miesto pietinėje dalyje, rajone, vadinamame Hyde Park, – medžiais apsodintų gatvių, daugiaaukščių namų ir kavinių anklave. Teisės mokykla yra 7-ojo dešimtmečio eros stiklu dengtas pastatas universiteto miestelyje, kuris didžiąja dalimi sumodeliuotas pagal Oksfordo universitetą. B. Obama labiausiai mėgo auditoriją Nr. 5. Tai kukli patalpa pirmajame pastato aukšte, dideliais langais su vaizdu į automobilių stovėjimo aikštelę. B. Obama dažniausiai sėdėdavo prie stalo auditorijos viduryje priešais keliomis eilėmis pusračiu sėdinčius studentus. „Kokius principus galime išvesti iš šios bylos?“, – pradėdamas paskaitą dažnai klausdavo jis. Kartais laukdavo savanorių, kurie išdėstytų savo argumentus; kartais „šaltai šaukdavo“ studentus vardais. Akivaizdūs atsakymai netikdavo. Netikdavo ir paprastas „Taip, sutinku“. Tai būdavo lyg pokalbis.
„Buvo daug keitimosi nuomonėmis“, – teigia 1995 m. pavasarį B. Obama kursą „Dabartinės rasizmo ir teisės problemos“ lankiusi Marta Lowe. – „Nebuvo dogmatiškai iš aukšto postringaujama, ką turime galvoti. Mes patys organiškai prisikasdavome prie esmės“. Akademinėje aplinkoje B. Obama pasirodė esąs labiau charizmatiškas nei akademiškas. Time peržvelgtuose studentų atsiliepimuose jis nuolat gaudavo aukštus įvertinimus. Pavyzdžiui, už 2003 m. žiemos kursą „Balsavimo teisės ir demokratinis procesas“ jo „bendras dėstymo įvertinimas“ buvo 6,07 balai, surinkti iš 7 galimų.
Jo egzaminai taip pat buvo įdomūs ir beveik kolektyviniai. Pavyzdžiui, vieno „Konstitucinės teisės III“ egzaminų 1997 m. rudens semestre studentai turėjo tapti advokatais įsivaizduojamoje Futura valstybėje, patarinėjančiais tėvams 23 metų amžiaus moters, vardu Dolly, kuri prieš autoavarijoje patirdama beveik mirtinus sužeidimus buvo parašiusi testamentą, kuriame prašė jos gyvybės nepratęsinėti dirbtinomis priemonėmis. Testamentas įgalino jos tėvus priimti „bet kokį ir visus sprendimus, susijusius su medicininiu gydymu“, įskaitant ir dėl „gyvybę palaikančių procedūrų“ nutraukimo. Tėvai norėjo klonuoti Dolly, paimdami sveiką ląstelę iš jos kūno ir įsodindami ją į embrioną, iš kurio pašalinta genetinė informacija. Byla sukosi apie vienintelį klausimą: ar tai, kad valstybėje draudžiama tokiu būdu klonuoti, pažeidžia Dolly ir jos tėvų konstitucines teises? „Jūs neprivalote prieiti prie aiškios išvados“, – B. Obama patarė 5 puslapių apimties egzamine. – „Užuot tai darę, pateikite stipriausius įmanomus argumentus kiekvienai pozicijai. Būtinai apsvarstykite galimybę, kad Futura draudimas klonuoti iš tikrųjų kėsinasi į kai kurias konstituciškai pripažintas teises, bet, nepaisant to, yra konstitucinis“.
Teisės mokykloje, konservatyvių, diskusijomis besimėgaujančių teisininkų ir ekonomistų bastione, už auditorijos ribų B. Obama buvo paslaptingas asmuo. Jis dėstė toliau net ir tapęs Ilinojaus valstijos įstatymų leidėju ir turbūt dėl beveik keturias valandas trunkančio nuolatinio važinėjimo į valstijos sostinę Springfildą B. Obama retai dalyvaudavo mokyklos popietiniuose susitikimuose, kuriuose dėstytojai ir studentai diskutuodavo ir ginčydavosi įvairiais klausimais. Iš dalies tai, kad B. Obama nebūdavo šiuose susitikimuose, jį izoliavo nuo užsispyrusių, universiteto miestelyje gyvenančių mokslininkų ir dalis jų ėmė tai traktuoti kaip per daug savo pasaulėžiūra pasitikinčio žmogaus abejingumą. Čikagos profesorius ir vienas žymiausių šalies libertarų Richard Epstein įžiūri paralelę su B. Obama kampanijos stiliumi. Kai B. Obama klauso savo priešininkų, sako R. Epstein, „savo nuostabia maniera į priekį palenkia galvą, visada užduoda gerus klausimus. Visada jautiesi išklausytas“. Bet galiausiai „jis nepakeičia savo nuomonės. Jis stebėtinai nelankstus intelektualine prasme“.
Vis dėlto, atrodo, mokyklos administracija jį dievino, net kai jis iš esmės pradėjo dirbti tik dalimi etatu, nes didžiąją savaitės dalį praleisdavo valstijos sostinėje. Jis apskritai nenoriai pradėjo dirbti Čikagos universitete, nes planavo imtis bendruomeninės veiklos ir parašyti knygą apie pilietines teises. Bet tuometinis teisės mokyklos fakulteto paskyrimo komiteto direktorius Douglas Baird įtikino B. Obama dvejiems metams tapti teisės ir valdymo sričių bendradarbiu, prižadėdamas jam kabinetą ir laiko dirbti ties savo pirmąja knyga. D. Baird manė, kad „jis bus čia, jei mes jį įkalbėsim. [Tada] turėsim daugiau šansų nei kitos jį pasamdyti norinčios mokyklos“.
Tačiau 9-ojo dešimtmečio viduryje B. Obama jau buvo išleidęs „Mano tėvo svajones“ (Dreams from My Father) ir svarstė apie karjerą politikoje. D. Baird atsimena, kad, jam jau būnant teisės mokyklos dekanu, vieną dieną B. Obama atėjo į jo kabinetą pranešti, kad ruošiasi kandidatuoti į Ilinojaus valstijos senatą. „Tai bloga mintis“, – D. Baird prisimena sakęs B. Obama. – „Tu labai talentingas. Turėtum pagalvoti apie galimybę tapti fakulteto nariu“. Obama atsakęs: „Tai ne man. Nori išbandyti save politikoje.“ Jų susitarimas buvo, kad B. Obama taps vyresniuoju dėstytoju – šios pareigos jį prilygino tokiems kvalifikuotiems teisininkams kaip Frank Easterbrook ir Richard Posner, kurie abu buvo tapę federaliniais teisėjais. Paaukštinimas suteikė B. Obama didesnį kabinetą ir didesnę nei daugumos vyresniųjų dėstytojų algą. Jam tai tapo tramplinu suplanuoti didesnius manevrus, įskaitant ir sprendimą galiausiai visiškai palikti akademikų sluoksnį dėl politikos.
Savo knygoje „Vilties ryžtas“ (The Audacity of Hope) B. Obama rašo: „Aš mėgau teisės mokyklos auditoriją: tai, kad joje buvo tik būtiniausi daiktai, tą įsitempimą kiekvienos paskaitos pradžioje stovint kambario priešakyje, teturint tik lentą ir kreidą, mane vertinančius studentus, kai kuriuos susikaupusius ir supratingus, kitus – demonstratyviai nuobodžiaujančius, savo pirmojo klausimo – apie ką šita byla? – pralaužiamą įtampą ir nedrąsiai kylančias rankas, pirmuosius atsakymus ir save, atremiantį bet kokius iškeliamus argumentus“. Dabar dėstytojas B. Obama susiduria su Amerikos dydžio auditorija. Klausimas, ar jis sugebės patraukti savo studentus.
Steven Gray, Time
