Lietuva tikrai laisva. Juk anksčiau vykstant pas Maskvos valdininkus jiems pamaloninti reikėdavo vežti lietuviškų dešrų. Dabar dešros vežiojamos po Lietuvos provinciją papirkti rinkėjams, kurie anuomet tokių dešrų parduotuvėse net per rinkimus nematydavo. Tai neabejotina pažanga, bet rinkėjai taip nemano – numestą dešros gabalą suvalgo ilgėdamiesi anų laikų ir balsuoja už tą dešrigalį davusį šeimininką.
Lietuvoje visi dirba savo darbą. Intelektualai skelbia pavojų dėl kylančių grėsmių valstybei ar bent jau dėl galingų sovietinės sąmonės liekanų praėjus 15 laisvo gyvenimo metų, o gana svari rinkėjų masė tyliai spjauna į tas grėsmes bei į tuos intelektualus ir užsispyrusi balsuoja arba ketina balsuoti už populistus. Kagėbistinė praeitis, Rusijos grėsmė, vakarietiškos orientacijos problemos? Tai, kur mes matome neabejotiną minuso ženklą, didelei daliai mūsų tautiečių regisi gražiausias pliusas. Juk sovietiniais laikais gyventi buvo geriau – nepaisant KGB. O ir suartėjimas su Rusija būsiąs tik į naudą – pigiau gausim naftos ir dujų. Ir kokia čia dar vakarietiška orientacija – kultūra, demokratinės tradicijos? Su kuo jas valgyti?
Net ir esant tokioms antrosios Lietuvos nuotaikoms, mums reikia visko – ir kad Jurijus Borisovas būtų išvarytas iš Lietuvos, ir kad Rolandas Paksas būtų nuteistas teisme. Bet iš tikrųjų demokratinė sistema lemtingiausiais atvejais sugebėjo apsiginti nuo didžiausių populistų. Ir R. Paksas, ir Viktoras Uspaskichas aukštais valdžios postais ilgai nesimėgavo. Žodžiu, nėra to blogo, kas neišeitų. Tiesa, V. Uspaskichas išėjo tik dėl akių, bet jo įtaką lemia jo ir jo partijos reitingai. Šie po gastrolių su dešromis buvo pakilę. Pakilo jie ir dėl to, kad dėl Algirdo Brazausko kompromitacijos kaip tik tada smuko socialdemokratų populiarumas. Bet dabar Darbo partijos reitingai vėl leidžiasi žemyn – jeigu leisis ir toliau, V. Uspaskichas nebegalės koalicijos partnerių gąsdinti priešlaikinių rinkimų šmėkla ir jo reali įtaka sumažės.
Sustiprėjus populistų įtakai Lenkijoje, Vakaruose pasigirdo nuogąstavimų, kad tokios tendencijos gali pasireikšti ir kitose pokomunistinės „Naujosios Europos“ šalyse, pavyzdžiui, Slovakijoje, Čekijoje, Vengrijoje. Šiuose kraštuose esama visokio plauko populistų (Lenkijoje vyrauja dešinieji), bet, palyginę juos su Lietuva, matome vieną ryškų skirtumą. Kitaip negu ten, pas mus visi didieji populistai, kaip ir jų rinkėjai, turi sunkiai įveikiamą polinkį palankiai gręžiotis į Rytus. Rytai, žinoma, linki jiems kuo didesnės sėkmės ir rankų sudėję nesėdi.
Visi tokių populistų išvarymai iš postų ir demaskavimai bus bergždi, kol jie turės tokį didelį pigios šlapios dešros pasiilgusį, bet rūkyta dešra paperkamą elektoratą. Lietuvos panašumas su Lenkija tas, kad abiejose šalyse yra didelis kaimo gyventojų procentas, o tai gera terpė populizmui klestėti.
Pensijas padidinsim dvigubai, – žadėjo Darbo partijos vilkai milijonieriai, aiškindami skurdo avims, kad jos bus sočios. Žinoma, ne visos šią kapitalo partiją parėmusios avys tais pažadais tikėjo. Mat yra dar vienas įdomus lietuviškojo populizmo aspektas – jis beveik neturi radikalios ideologijos požymių, tiesą sakant, beveik jokios ideologijos požymių neturi. Tačiau turi tam tikrų impulsų. Vienas iš tų impulsų – sovietinės praeities ir Rusijos trauka. Mes galim kiek norim traukti per dantį „šaltkalvį iš Archangelsko“, bet esmė ta, kad dešimtys ar net šimtai tūkstančių jo rėmėjų yra ne iš Archangelsko, o iš Kėdainių, Radviliškio, Vilkaviškio (žinoma, ir iš Visagino bei Naujosios Vilnios, bet tai esmės nekeičia). Kitas impulsas – neapykanta savaip įsivaizduojamam politiniam elitui. Tokiu atveju bet koks avantiūristas, gražiai suvaidinantis elito nemėgstamą ar net persekiojamą auką, gali tikėtis sėkmės.
Kai yra toks elektoratas, būtų stebuklas, jeigu neatsirastų politikų, kurie nepasinaudotų tokių dešros valgytojų masėmis ir, žinoma, tradicinių partijų negalia. Tolesnei tokio populisto sėkmei būtina atsisakyti skrupulų. Dešra čia ne tik simbolis – turi ji ir realios galios. Mums sunku net įsivaizduoti ir patikėti, kad, pavyzdžiui, vienkartinis dešros padalijimas gali paveikti rinkėjus. Bet taip yra ir argumentas paprastas: davė bent kartą geros dešros, kurią man pačiam sunku įpirkti, o kitas ir to nedavė.
Kaip jau matėme, mūsų populistai populiarumo viršūnėje ilgai neišbūna. Tai nereiškia, kad jie noriai pasitrauks nuo politinės scenos. Čia galimi įvairūs keliai – štai Artūras Paulauskas, pralaimėjęs 1998 m. prezidento rinkimus, pamažu persimainė – virto atsakomybę jaučiančiu nuosaikiu valstybininku. Šis kelias neperspektyvus – tik dėl palankiai susiklosčiusių konjunktūrinių aplinkybių jis išliko valdžioje, nors iš esmės paskutinius Seimo rinkimus pralaimėjo ir jis asmeniškai, ir jo partija.
Neperspektyvus ir kitas būdas. Rolandas Paksas toliau puoselėja nuskriausto priešginos vaidmenį, bet jo partijai telieka vaidmuo politinėje paraštėje. Libdemų traukinys jau negrįžtamai nuvažiavo į pakalnę – tai rodo ir tas faktas, kad rinkėjų mulkinimo tikslui vietoj milijoninių lėšų ir užkulisinių machinatorių iš Rusijos belieka tenkintis bausmę atsėdėjusio kyšininko paslaugomis. Mat lakūno saldainius ir buvusio gazpromininko dešras mėgstantys rinkėjai yra tie patys. Ir nors tų rinkėjų yra daug, bet ne tiek daug, kad užtektų dviems populistams.
Jeigu nusileis ir V. Uspaskicho saulė, šventa vieta tuščia neliks. Eilėje prie populizmo laurų jau stovi „kniaginios“ titulu pasipuošusi valstietė liaudininkė.
Kol nepakils rinkėjų sąmoningumas, tol išeinančius populistus sėkmingai keis nauji. Tą supranta ir didieji manipuliatoriai, todėl prieš institucijas ir žmones, besirūpinančius pilietinės visuomenės kūrimu, buvo surengtas masyvus isteriškas puolimas, panaudojant tam tikrą žiniasklaidą.
