Po 2008-iais metais prasidėjusios finansų krizės, visuomenės pasitikėjimas verslo vadovais stipriai sumažėjo. Atrodo, jog nebeliko herojų, kurie mus įkvėptų, kurių pavyzdžiu norėtume sekti. Norisi nuleisti rankas.
Nesutinku. Daugybę metų tyrinėdamas skirtumus tarp puikių bendrovių ir vidutinių bendrovių, neabejodamas galiu pasakyti, jog yra puikių vadovų, iš kurių galima (ir reikia!) pasimokyti – nors galbūt tikitės visai ne tų pavardžių, kurias šiame straipsnyje išvardysiu. Noriu jus supažindinti su dešimt geriausių visų laikų verslo vadovų.
Kodėl būtent šie vadovai yra geriausi?
Sąraše nėra Bilo Geitso, Styvo Džobso, Džeko Velšo – jie nebuvo tinkami kandidatai dėl vienos priežasties: puikūs vadovai sukuria organizacijas, kurios klesti dar ilgai po to, kai jie jau pasitraukia iš bendrovės valdymo. Turi praeiti mažiausiai dvidešimt metų.
Šis kriterijus – palikimas – buvo vienas iš keturių, kuriais rėmiausi atrinkdamas geriausius vadovus iš 400 vadovų sąrašo. Taip pat atsižvelgiau į padarytą įtaką visuomenei (techinių arba vadybos inovacijų kūrimas), atsparumas (sugebėjimas ištraukti bendrovę iš krizių) bei finansiniai rodikliai (remiantis investicijų grąža).
Tad, kodėl būtent šie vadovai yra geriausi? Keista, tačiau daugelis jų nelaiko savęs svarbiausiais žmonėmis bendrovėje. Vadovui nr. 2 mūsų sąraše iš pradžių atsisakė vadovo pozicijos, tvirtindamas, jog nėra pakankamai kvalifikuotas. Vadovui nr. 5 kadaise buvo kategoriškai pasakyta: „Tu niekada netapsi lyderiu“.
Žemiau išvardyti „milžinai“ manė esantys nesvarbūs lyginant su organizacijomis, kurioms vadovavo. Užuot įsilieję į vadovų elitą ir džiaugęsi privilegijomis, jie matė save kaip tarnus, kuriuos ateityje turės pakeisti kiti. Nors bendrovės vadovas yra svarbiausias žmogus, tačiau strategijos įgyvendinimas priklauso nuo kitų žmonių.
Jų įtraukimas į šį sąrašą nustebintų kai kuriuos iš šių vadovų (net išgąsdintų). Tačiau būtent jie yra tie verslo lyderiai, iš kurių naujoji karta turi imti pavyzdį. Taigi, pradedam!
10 vieta – Davidas Packardas
1949-iais metais 37-erių metų Deividas Pakardas dalyvavo JAV verslo lyderių susitikime. Kitiems dalyviams diskutuojant apie tai, kaip išspausti daugiau pelno iš savo vadovaujamų bendrovių, Deividas nenustygo vietoje ir galiausiai pratrūko: „Bendrovė turi daug didesnę atsakomybę negu vien tik uždirbti pinigus akcininkams.“
Visų akys pakrypo į Deividą. „Mes turime atsakomybę prieš darbuotojus, kuriuose turime atpažinti potencialą ir gerbti kaip unikalius individus“, – pareiškė vienas iš „Hewlett-Packard“ bendrovės įkūrėjų. Anot jo, akcininkai privalo dalytis turtu su tais, kurie padėjo tuos turtus susikrauti, t.y. su darbuotojais.
Tame susitikime dalyvavusiems vadovams, Deivido požiūris atrodė kraštutinai socialistinis ir netgi pavojingas. „Aš buvau nustebęs, jog nei vienas iš ten buvusių vadovų manęs nepalaikė. Jie manė, kad nesu tinkamas vadovauti stambiam verslui“, – vėliau teigė jis.
Tuo metu, kai korporacijų bosai apsigyvendavo raudonmedžiu trauktuose darbo kambariuose, Pakardo biure visos durys buvo atviros, kad galėtų nekliudomai bendrauti su savo inžinieriais. Vėliau ši praktika buvo pavadinta „vadyba vaikštinėjant aplink“ (angl. „management by walking around“).
Nepaisant to, kad buvo vienas pirmųjų Silicio slėnio milijardierių, jis gyveno kukliame namelyje, kurį pasistatė 1957-iais metais kartu su žmona. Ir nors kartu su Bilu Hevlitu (Bill Hewlett) Stenfordo universitetui paaukojo didžiulę sumą pinigų, jis niekuomet neleido savo pavardės įtraukti į rėmėjų sąrašą.
9 vieta – Katharine Graham
Po vyro savižudybės 1963-iais, Katerina Greham buvo priversta perimti „Washington Post“ bendrovės valdymą. Jos tėtis perdavė dienraščio vadovavimą Katerinos vyrui su sąlyga, kad vėliau jis kompaniją perduos savo vaikams. Tad, šioje situacijoje, Katerinai teko prisiimti atsakomybę už kompanijos likimą.
Tuo metu „Washington Post“ buvo niekuo neišsiskiriantis regioninis dienraštis. 1971-iais metais į redakciją atkeliavo slapti Pentagono dokumentai, kuriuos nutekino Apsaugos departamentas. Jose buvo aprašytos valdžios regztos suktybės Vietnamo karo metu.
Žurnalas „The Times“ jau buvo patrauktas į teismą už dokumentų ištraukų publikavimą. Jei tą patį padarys ir „Washington Post“, bendrovė rizikuoja būti patraukta atsakomybėn už šnipinėjimą (angl. Espionage Act). Dienraštis rizikavo užsitraukti valdžios nemalonę. Nepaisant to, straipsniai buvo išspausdinti.
Koks sudėtingas sprendimas teko Katerinai, kuri ilgą laiką jautė didžiulį nesaugumą. Nerimas pasiekė kulminaciją, kai „Washington Post“ žurnalistai Bobas Vudvardas (Bob Woorward) ir Karlas Bernšteinas (Carl Bernstein) atliko išsamų tyrimą apie tai, kas vėliau buvo „pakrikštyta“ Votergeito skandalo vardu (nuoroda).
Šiandien mums atrodo, jog pateikti kaltinimus valdžiai dėl Vatergeito buvo paprasta, tačiau tuo metu tik vienintelė „Washington Post“ aktyviai dalyvavo šiame tyrime. Nuspręsdama publikuoti straipsnius, Greham sukūrė puikų laikraštį, o taip pat ir puikią bendrovę, į kurią vėliau nusprendė investuoti pats Vorenas Bafetas.
Katerina niekuomet neprisiėmė laurų sau, tvirtindama, jog Votergeito atveju „nebuvo kito pasirinkimo“. Bet, žinoma, pasirinkimą ji turėjo. Ji pasirinko būti drąsi, todėl mūsų geriausių visų laikų verslo vadovų sąraše gali būti nominuota kaip „drąsiausia vadovė“.
8 vieta – William McKnight
Ankstyvieji pramonės milžinai pasiskirsto į dvi pagrindines stovyklas: inovatoriai individualistai (Voltas Disnėjus) ir sistemų kūrėjai (Džonas D. Rokfeleris). Buvęs 3M vadovas Viljamas Maknaitas nepriklauso nei vienai iš šių grupių.
1929-iais metais, savo karjerą pradėjęs kaip buhalteris, jis siekė sujungti du modelius į vieną bendrą, kurioje inovacijos kuriamos sistematiško ir pasikartojančio proceso metu. Į procesą neturi būti įtrauktas net pats verslo vadovas.
Daugelis žino istoriją apie 3M mokslininką, kuris pramušo skylę rūsyje, jog galėtų patalpinti ten aparatą, gaminantį nedideles priklijuojamas korteles – produktą, kuris anot rinkos tyrimų, neturėjo jokio potencialo. Ir vis dėlto, spalvoti „Post-It“ užrašai-lipdukai dabar yra viena labiausiai atpažįstamų prekių pasaulyje.
Norint sukurti tokius originalius produktus reikia nepaprastos bendrovės kultūros, kurioje būtų išlaikomas balansas tarp laisvės ir suvaržymo, kūrybiškumo ir kontrolės. Chaosas bendrovėje turi būti priimtas kaip norma. Tarkim, „Enron“ taip pat buvo inovatyvi bendrovė, tačiau jai trūko disciplinos idėjas įgyvendinti.
„Aukščiausio intelekto patikrinimas yra sugebėjimas tuo pačiu metu galvoje išlaikyti dvi priešingas idėjas ir neprarasti sugebėjimo funkcionuoti“, – teigė JAV rašytojas, Frensis Skotas Fidžeraldas. Vertinant pagal tokį intelekto apibrėžimą, Maknaitas buvo ne tiek intelektualus, kiek genijus.
7 vieta – David Maxwell
1981-iais metais „Chrysler“ kompanijos akcijų vertė pasiekė rekordines žemumas, bet netrukus Jungtines Valstijas sužavėjo vienas vyras. Ly Jakoka (Lee Iacocca) išgelbėjo „Chrysler“ nuo bankroto, tapo nacionaline ikona, o vėliau parašė keletą bestselerių ir nusifilmavo 80 reklaminių klipų.
Tais pačiais metais hipotekos paskolų bendrovės „Fannie Mae“ akcijų vertė pasiekė rekordines žemumas ir įmonės vairą perėmė visai kitoks žmogus. Deividas Maksvelas netapo nacionaline ikona, jo vardą apskritai žinojo nedaugelis.
Vis dėlto, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai atsistatydino abiejų bendrovių vadovai, Maksvelo „Fannie Mae“ akcijų vertė buvo išaugusi daugiau nei dvigubai už „Chrysler“. Kai kurie jo sprendimai, pvz., parduoti nepelningų paskolų už 10 mlrd. JAV dolerių, buvo klasikiniai ugnegesio manevrai. Tačiau šis vadovas turėjo viziją, kad kiekvienas amerikietis – mažumos atstovas, imigrantas, vienišas tėtis – galėtų įsigyti namą ir taip dar labiau priartėti prie amerikietiškos svajonės.
6 vieta – James Burke
Jeigu paprašytumėte JAV verslininko išskirti vieną drąsiausių poelgių versle, daugelis paminėtų Džeimso Burkės sprendimą atšaukti „Tylenol“ vaistus iš rinkos dėl 1982-iais metais prasidėjusios cianido užnuodijimo krizės. Šis pasiaukojantis žingsnis „Johnson & Johnson“ bendrovei kainavo 100 mln. JAV dolerių.
Iš tiesų sprendimą dirbti klientų naudai Burkė priėmė trys metai iki užnuodijimo krizės pradžios, kai dvidešimčiai valdybos narių aiškino J&J kredo. Prieš 36-erius metus R. W. Džonsonas jaunesnysis išspausdino bendrovės misiją, kurio pirmame sakinyje išreikšta pareiga tarnauti „vartotojams, kurie naudojasi mūsų produktais.“
Burkė nerimavo, kad valdybos nariai ėmė į šį kredo žiūrėti pro pirštus. „Štai mūsų bendroves filosofija. Jeigu neketiname ja vadovautis, tuomet nuplėškime ją nuo sienos“, – Džeimsas tarė savo kolegoms susirinkimų salėje.
Toks jo pareiškimas kitus valdybos narius nustebino, tad staiga kambaryje užsiplieskė diskusija, kuri baigėsi kredo patvirtinimu. Keliaudamas po visą pasaulį išsidėsčiusius J&J biurus, Burkė dar ne kartą buvo priverstas supažindinti filialų valdytojus su bendrovės filosofija.
Niekas negalėjo numatyti terorizmo proveržio 1982-iais metais. Tačiau J&J reakciją jau buvo galima numatyti – bendrovei nerūpėjo trumpalaikis pelnas, jai rūpėjo ilgalaikis vartotojų pasitenkinimas. Būtent todėl iš rinkos laikinai buvo atšaukta „Tylenol“ vaistų prekyba.
J. Collinsas
