Kai visi žydai negyvi gulėjo ant žemės, blondinas žudikas užsilipo ant lavonų krūvos ir pradėjo groti akordeonu. Jo auditorija sudainavo Lietuvos himną tarsi žudynių orgija būtų buvusi nacionaline ceremonija. Taip Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ aprašo Holokausto metu vykusį incidentą Lietuvoje.
Žurnalas klausia, kaip visa tai galėjo atsitikti? Straipsnyje teigiama, kad šio klausimo dabar dera klausti ne tik vokiečių, kurių atsakomybė dėl Holokausto yra nenuginčijama, tačiau ir kitų valstybių, kuriose buvo vykdomas Holokaustas.
Epizodas iš Kauno
Žurnale pateikiamas vienas 1941 metų birželio 27 dienos epizodas iš Kauno. Pasakojama, kaip vienas Vokietijos Šiaurinės armijos grupės karys žygiavo pro žmonių apsuptą Lietūkio garažą. Buvo girdėti garsūs šūkiai „Valio“ ir plojimai, o motinos aukštai ant rankų kėlė savo vaikus, kad šie geriau matytų, kas vyksta. Vokiečių karys prisiartino prie minios ir užfiksavo ką matė. „Ant cementinio grindinio stovėjo vidutinio ūgio apie 25 metų blondinas, kuris ilsėjosi atsirėmęs į medinę storą lazdą, kuri siekė jo krūtinę. Prie jo pėdų gulėjo 15, 20 mirusių ar mirštančių žmonių. Iš laistymo žarnos plūdo vanduo, kuris į nuotekų vamzdį nuplovė visą kraują“ - rašoma cituojamuose atsiminimuose.
Toliau karys tęsia savo atsiminimus: „Vos už kelių žingsnių nuo šio vyro stovėjo dar apie 20 vyrų, kuriuos saugojo keli ginkluoti civiliai. Vyrai nuolankiai laukė savo baisingos egzekucijos. Pastumtas atagaria ranka vienas vyras tyliai žengė į priekį ir buvo mirtinai sumuštas medine lazda, o kiekvienas smūgis susilaukė entuziastingų minios aplodismentų“. Būtent taip „Der Spiegel“ pasakoja apie Lietuvoje vykdytą Holokaustą.
Istorikas Knutas Stangas teigia, kad nė vienas Holokauste dalyvavęs lietuvis anksčiau nebuvo nusikaltėlis. Istoriko teigimu, visi jie buvo normalūs vyrai, kurie po karo vėl gyveno normalų gyvenimą taris nieko nebūtų įvykę.
Viena žurnale cituajama Holokausto liudininkė bando atsakyti į klausimą, kodėl lietuviai galėjo dalyvauti naikinant žydus: „Vokiečiams 300 žydų reiškė 300 valstybės priešų. Lietuviams jie reiškė 300 kelnių ir 300 porų batų“.
Be to, „Der Spiegel“ primena ir 1947 metais Miunchene susirinkusi Išgyvenusių Lietuvos žydų asociacija priėmė rezoliuciją, kurios pavadinimas skamba taip: „Apie didelės dalies Lietuvos gyventojų kaltę žudant Lietuvos žydus“.
Atsakomybę turi prisiimti ir kitos šalys
Savo straipsnyje „Der Spiegel“ siekia įrodyti, kad už žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metais kalti yra ne tik vokiečiai. Žurnale aprašoma, kaip prie Holokausto prisidėjo Ukrainos žandarai, Latvijos policininkai, Rumunijos kariai, Vengrijos geležinkelio darbuotojai, Olandijos žemės registro darbininkai, Prancūzijos majorai, Norvegijos ministrai ir Italijos kariai. Teigiama, kad be visų šių žmonių pagalbos naciai nebūtų galėję vykdyti Holokausto.
Istorikas Dieteris Pohlis teigia, kad karo nusikaltimuose dalyvavo maždaug 200 tūkst. ne vokiečių tautybės žmonių. Tokiu atveju šis skaičius prilygsta Holokauste dalyvavusių austrų ir vokiečių skaičiui.
„Der Spiegel“ bando atsakyti į klausimą, kokie motyvai vertė ne vokiečių tautybės asmenius koloboruoti su naciais naikinant jų šalyse gyvenančius žydus. Teigiama, kad su naciais dalis žmonių bendradarbiavo iš baimės, iškrypimo, stiprių antisemitinių jausmų bei noro kovoti kartu su potencialiais karo nugalėtojais.
„Der Spiegel“ rašo, kad italai ir prancūzai puikiai suvokia apie savo bendradarbiavimo su naciais padarinius, tačiau kitos valstybės esą stengiasi šio klausimo vengti. Tarkime, kalbėdamas apie Lenkiją, žurnalas teigia, kad antisemitizmas šioje valstybėje buvo įsišaknijęs itin giliai ir žydų pogromai vyko dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui.
Pateikdamas išvadą, „Der Spiegel“ teigia, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, turi prisiimti atsakomybę dėl Holokausto, o ne tik kaltinti vokiečius dėl šio kraupaus nusikaltimo.
