tik laikui begant leidau sau pripazint kad sirgau pogimdyvine depresija...mano artimuju nuomone buvo pasigimdei vadinasi tai tavo problema,ir dar ateje aprekdavo jei rasdavo kriauklej bent viena lekste kad as nevala,tingine...vyras pastoviai dirbdavo po 12 ar daugiau val,tai tik pareidavo pavalgydavo ir miegot,vadinamos drauges isgaravo...tai perejau visa pragara,maziukas buvo itin neramus,tai uzsiauginau svori kaip karve,nes kad nezalociau saves rydavau viska kas papuola,be miego galejau but savaite ir daugiau,nervino kiekvienas dalykas,visi zmones,tapau irzli,stora,baisia uzsidarele...Kad esu gyva dekinga tik suneliui,jis buvo visko svyturys...po truputuka lipu is tos duobes,vis dar nekenciu saves,nes baisu i veidrodi ziuret,bet bent jau atsirado noras kazkiek keistis...

Lietuvoj apskritai dažnai vyrai nesupranta, kaip moteris pagimdžiusi gali nesugebėt viena pasirūpinti vaiku, nes tipo pas ją tai yra genuose... Nors ir turėtų būti kitaip...:(

Iš vis nesuprantu tokio žodžio kaip "PAGALBA", kai motina nėra vieniša (T.y., namie yra antras žmogus, atsakingas už vaiko gimimą, augimą ir vystymąsi, - Vyras). Namais, vaiku ir t.t. rūpintis abiems yra taip pat natūralu, kaip prieš miegą išsivalyti dantis :)