Naujoje knygoje „Pabaisa“ (Monster), kurioje apžvelgiama daugiau nei pusę amžiaus trukusi aktoriaus veikla kine ir teatre, G. Depardieu kalba apie, jo žodžiais, „aistros stoką“ šiuolaikinėje visuomenėje.
Tačiau, pasirodo, kad tos aistros galima rasti šventojoje musulmonų knygoje.
„Alacho rojaus aprašyme sukurtas tikras aistros paveikslas“, – rašo aktorius.
Tačiau kalbėdamas apie islamo ekstremistus, kurie prisidengia Koranu savo išpuoliams pateisinti, G. Depardieu rašo: „Tai neturi nieko bendra su rojaus paveikslu, kuris, kaip mano niekada Korano neskaitę pusgalviai, jiems ten (rojuje) žada 72 skaisčias mergeles“.
68 metų G. Depardieu savo knygoje, kurioje susimaišo jo kino pasaulyje sutiktų žmonių ir jo mėgstamiausių autorių mintys, dažnai kalba ir apie mirtį.
„Mirtis manęs negąsdina“, – rašo „Oskarui“ nominuotas aktorius. Tačiau priduria, kad tu „privalai gyventi kiekvieną dieną, valandą, net akimirką“.
Šlovindamas „pertekliaus šėlsmą“, kurio tikrai nestigo jo gyvenime, aktorius prisipažįsta, kad jau nebeturi to „keturiasdešimtmečiams ar net penkiasdešimtmečiams būdingo nerūpestingumo“.
Knygos autorius taip pat pasakoja apie sunkią, skurdžią savo vaikystę centrinėje Prancūzijoje ir tai, kaip atrado teatrą.
Po ilgų vaidybai atiduotų metų, per kuriuos jo partnerėmis buvo tokios garsenybės kaip Catherine Deneuve (Katrin Deniov), Sophia Lauren (Sofi Loren) ar Kate Winslet (Keit Vinslet), vyras prisimena jo gyvenimą pakeitusius susitikimus.
Jis rašo apie savo ankstyvuosius įsimintiniausius susitikimus su teatro direktoriumi Claude Regy (Klodu Reži), rašytoja Marguerite Duras (Margerit Diuras), ir jo karjerą formavusius vėlesnius santykius su tokiais filmų kūrėjais kaip Francois Truffaut (Fransua Triufo) ir Bernardo Bertolucci (Bernardas Bertolučis).
G. Depardieu, kuris apsigyveno Belgijoje, o paskui priėmė Rusijos pasą tam, kad pabėgtų nuo didelių mokesčių Prancūzijoje, nepraleidžia progos pakritikuoti Prancūziją.
Jam „geriau būti laisvam, negu prancūzui“, tačiau aktorius priduria, kad tai „nereiškia, jog aš išsižadu savo šalies“.
Nors knygos autorius neretai nukrypsta į nihilizmą, bet sako, kad išmoko „kaip ir vėl turėti vilties“ Rusijos vakariniame Saransko rajone, kuriame yra jo namas.
