Ar išdrįstumėte gatvėje užkalbinti buvusį kalinį ar narkomaną? Neįgalų žmogų? Netradicinės seksualinės orientacijos ar religinės mažumos atstovą? Ar išdrįstumėte šiems žmonėms užduoti klausimus, kurie jus jau seniai domina? Ar ryžtumėtės tiesiog spontaniškai pabendrauti ir pasikeisti nuomonėmis?
Daugelis jūsų tikriausiai į šiuos klausimus atsakėte neigiamai, bet kai atsiverčiate straipsnį apie šiuos žmones spaudoje ar įsijungiate televizijos laidą, tuomet nepatogumo jausmas dingsta. Tikriausiai be jokių bauginančių minčių iš bibliotekos lentynos pasiimtumėte knygą jus dominančia tema, o jus nustebintų, jei knyga pati galėtų pateikti atsakymus į jums rūpimus klausimus ir net galėtų gyvai padiskutuoti? Tokią galimybę turi „Gyvosios bibliotekos“ lankytojai.
Atviri klausimai ir atsakymai
Projekto „Gyvoji biblioteka“ renginyje dalyvauja „gyvosios knygos“ – žmonės iš pažeidžiamų socialinių grupių, visuomenėje patiriančių diskriminaciją ar susiduriančių su išankstine nuostata. Į renginį atėjęs skaitytojas turi progą atvirai pasikalbėti su žmonėmis, apie kuriuos kuriami įvairūs stereotipai, formuojantys negatyvią visuomenės nuomonę. Skaitytojas gali pasirinkti pašnekovą, užduoti jam rūpimus klausimus ir išgirsti atsakymus.
„Gyvosios bibliotekos“ renginyje, vykusiame knygyne „Vaga“, PC „Europa“, dalyvavo apie dvidešimt skirtingų „gyvųjų knygų“ – feministas, buvęs kalinys, gėjus, kurčiasis, lesbietė, pabėgėlis, žmogus su psichikos sutrikimais, judėjimo negalią turintis asmuo, rusas, žydas, lenkas, vaikų namų auklėtinis, žmogus su valgymo sutrikimais, narkotikus ar alkoholį vartojęs žmogus, musulmonas, vegetaras, ateistas, romas ir t.t.
Visuomenės išradingumas: homoseksualumas atsirado kartu su ES finansavimu?
Nacionalinio socialinės integracijos instituto atstovė Aliona Polujanova sakė: „Projektas „Gyvoji biblioteka“ pirmą kartą buvo įgyvendintas Danijoje, kai vieno muzikinio festivalio metu buvo pristatomos net 75 “knygos". Pati idėja susijusi su smurto ir nusikaltimų prevencija bei tolerancijos skatinimu. Į Lietuvą „Gyvoji biblioteka“ įžengė su kompanija „Visi skirtingi – visi lygūs“. Anksčiau renginiai vykdavo gana retai – vos keletą kartų per metus, bet dabar jų organizuojama kur kas daugiau. Šiuo metu kataloge yra apie 200 „gyvųjų knygų“ – savanorių, kurie noriai dalijasi savo patirtimi, skatina žmones laužyti stereotipus.“
Pašnekovės teigimu, Lietuvoje socialiai pažeidžiamų grupių atstovai dažnais susiduria ne tik su tolerancijos stoka, bet ir diskriminacija: „Naivu būtų manyti, kad su šiomis problemomis nesusiduria ir kitos šalys, bet Lietuvoje esama žmonių, kurių visuomenė nenori priimti į savo tarpą. Pavyzdžiui, seksualinės mažumos tebėra įvairiai demonizuojamos, išstumiamos iš visuomenės, bandoma teigti, kad tai nėra natūrali gyvenimo dalis, o reiškinys, kuris pasirodė kartu Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimu ir panašiai. Teko girdėti gausybę įvairių stereotipų, o kai kurie jų – paprasčiausiai juokingi.“
Demonizuojantys stereotipai skaudina
Paprašyta paminėti, kokių „perliukų“ laki visuomenės fantazija yra pabarsčiusi, pašnekovė sakė: „Dažnai į gyvąją biblioteką ateina merginos ir bijo pasižiūrėti į lesbietes, nes mano, kad iš karto taps meilės objektu. Klaidingai manoma, kad lesbietės įsimyli visas iš eilės. Taip pat dažnai manoma, kad visi seksualinėmis mažumomis save laikantys žmonės yra iškrypę ir tvirkina vaikus. Tai labai skaudūs stereotipai, kurie asmeniškai paliečia ne vieno žmogaus gyvenimą.“
Kalbėdama apie savanorių „gyvųjų knygų“ apsisprendimą dalyvauti projekte, A. Polujanova sakė: „Yra tokių žmonių, kurie dalyvauja projekto veikloje, bet atsisako eiti į renginius savo gimtajame mieste, motyvuodami tuo, kad nenori sutikti pažįstamų žmonių, bet yra ir drąsių žmonių, kurie dalyvauja renginiuose nuolat ir jie nemano, kad kurių nors jų gyvenimo aspektų jiems ar mums reiktų gėdytis – tai ne jų, o visuomenės problema.“
Skaitytojų poreikiai – visuomenės gyvenimo atspindys
Pašnekovės teigimu, biblioteka dažnai jauniems žmonėmis asocijuojasi su kažkuo nuobodaus: „Dažnai žmonės nesupranta, koks tai patyriminis informatyvus metodas ir kokios naudos tai atneša.“
Projekto dalyvių – „Gyvųjų knygų“ sąraše yra nemažai tautinių mažumų atstovų. Komentuodama šį reiškinį pašnekovė sakė: „Kiekvienoje „gyvoje bibliotekoje“ išryškėja tam tikra tendencija ir pagal tai galima spręsti, kokios problemos visuomenėje yra aktualios. Šiuo metu lenkų ir rusų tautybės žmonės yra gana populiarūs kaip „gyvosios knygos“, bet tai priklauso nuo daugelio dalykų – „skaitytojų“ amžiaus, gyvenamosios vietos ir pan., tad galima teigti, kad „Gyvosios bibliotekos“ paklausa yra tam tikras visuomenės aktualijų atspindys.“
Lesbietė: sunkiausia apie tai kalbėtis su tėvais
26-ių metų „Gyvosios bibliotekos“ dalyvė teigia, kad savo netradicinės seksualinės orientacijos nuo draugų ir šeimos narių neslepia, bet taip buvo ne visuomet: „Sunkiausia yra tai, kad šeimos sunkiai susitaiko su žinia apie tokius santykius ir negali savo draugės pasikviesti į šeimos šventę, nes tas žmogus anaiptol nebus labai laukiamas. Visuomenės žvilgsniai skaudindavo, kuomet pati nebuvau atradusi savęs, bet dabar man tai nesvarbu. Žinoma, būti užpulta gatvėje nenorėčiau, bet jei žmonės pasižiūri kreivai ar ką nors pasako – tiesiog nusišypsau.“
Apie savo dalyvavimą projekte mergina sakė: „Su šiuo projektu teko lankytis ir šalies mokyklose, kur iš moksleivių sulaukdavau labai įvairių klausimų. Jaunesniems moksleiviams būdavo įdomu pabendrauti, sulaukdavau net tokių netikėtų klausimų, kaip antai, ar rūkau, jų klausimai būdavo šiek tiek naivesni, patys vaikai norėdavo kuo nors pasiguosti, papasakoti, o vyresni moksleiviai dažniau norėdavo kalbėtis apie jausmus, emocijas“, – pasakojo mergina.
Pašnekovė neslėpė, kad esama ir tradicinių klausimų rinkinio: „Dažnai klausdavo, kada tapau lesbiete, šį klausimą aš jiems iš karto performuluodavau, arba klausdavo, kada apie tai sužinojo tėvai ir draugai bei kokia buvo jų reakcija.“
Merginos teigimu, atsirasdavo ir jos seksualine patirtimi besidominčių žmonių, pasikalbėti ateidavo ir įvairiais socialiniais stereotipais tikintys pašnekovai. „Sulaukdavau ir nelabai malonių klausimų“, – atviravo pašnekovė. Į klausimą, ar tarp skaitytojų buvo tokių žmonių, kurie patys abejojo savo seksualine orientacija, mergina atsakė: „Tokių žmonių buvo, tik jie galbūt nedrįsdavo to garsiai įvardyti, bet tai buvo galima numanyti iš užduodamų klausimų.“
Bandymai grąžinti į „doros kelią“
Mergina prisipažino, kad yra buvę atvejų, kai į „Gyvąją biblioteką“ užsukę skaitytojai bandė projekto dalyvius „grąžinti į dorą kelią“: „Dažnai pabendravus su jaunesniais žmonėmis, jų neigiamos nuostatos seksualinių mažumų atžvilgiu sušvelnėdavo, o vyresni žmonės kartais nenori girdėti kitos pusės argumentų ir yra įsitikinę tik savo tiesa. Kartą viena garbaus amžiaus ponia pasakė „Aš jus visus toleruoju, bet man jūsų labai gaila“ ir bandžiau aiškinti, kad mano gyvenimas yra toks pat pilnavertis, kaip ir kitų žmonių – ji liko prie savo nuomonės.“ Mergina teigė ne kartą girdėjusi klausimą, kodėl dar neapsigyveno vienuolyne ar nesikreipė pagalbos į medikus.
Kalbėdama apie tai, ką jai duoda dalyvavimas projekte, pašnekovė sakė: „Kas kartą būna truputį jaudulio laukiant pašnekovo, bet manau, kad su žmonėmis reikia kalbėti ir tik dialogas padės geriau vieniems kitus suprasti.“
Rusas: tautinių nesutarimų banga gali lengvai nuslūgti
Rusų tautinei mažumai priklausantis studentas apie savo dalyvavimą projekte kalbėjo: „Projektu susidomėjau todėl, kad tai ne tik padeda griauti stereotipus, bet ir padeda susipažinti su socialiai pažeidžiamų grupių atstovais.“
Į klausimą, ar pajautė įtampą, kai maždaug prieš pusę metų šiek tiek komplikavosi Lietuvos santykiai su lenkų tautinės mažumos atstovais, pašnekovas sakė: „Taip, įtampą tikrai pajaučiau ir net patys lenkai pradėjo mūsų visuomenėje kitaip jaustis. Mano nuomone, tai nėra ilgalaikis reiškinys mūsų visuomenėje – juk šiuo metu tam tikrus sprendimus priimantys politikai valdžioje nebus amžinai. Kaip ši banga atėjo, taip pat lengvai gali nuslūgti.“
Apie tai, ar kada nors yra nukentėjęs dėl to, kad yra rusų tautybės, vaikinas sakė: „Nesu. Gyvenu rajone, kur gyvena daug rusų ir yra šiek tiek lenkų, tad į šios tautinės mažumos atstovus dažniau žvelgiama su tam tikrais stereotipais, bet kai žmogų imi pažinti – bet koks išankstinis nusistatymas dingsta. “
Lietuviai į tautines mažumas žvelgia iš aukšto?
Paklaustas, kokie stereotipai jam žinomi apie tautines mažumas, pašnekovas sakė: „Tarp tautinių mažumų atstovų egzistuoja toks stereotipas, kad lietuviai į tautines mažumas žvelgia iš aukšto, bet pradėjus bendrauti su žmonėmis, tai nepasiteisina. Rusai dažnai baiminasi, kad lietuviai į juos žvelgia kaip į kokias nors postsovietines relikvijas, bet šie stereotipai nėra labai gajūs, nes įvairių tautų atstovai kasdien bendrauja ir puikiai vieni kitus pažįsta.“
Pašnekovo teigimu, labai dažnai tam tikras nusistatymas užkerta žmonėms kelią siekiant savo tikslų.
Jaunuolis prisiminė, kuomet ruošiantis stojamajam egzaminui į žurnalistikos institutą jo paties mama bandė įspėti sūnų dėl neva tuščiai puoselėjamų lūkesčių: „Mama man sakė: „ten tavęs tikrai nepriims, nes jiems labai lietuvių reikia, pati jaunystėje nestojau į šią specialybę būtent dėl šios priežasties“, – su šypsena pasakojo antrakursis Žurnalistikos instituto studentas.
Psichikos sutrikimų turinti moteris: šiandien galiu gyventi kaip visi
Nors viešai deklaruojamos pakantumo ir tolerancijos vertybės, žmonės, turintys psichikos sutrikimų mūsų visuomenėje dažnai lieka pamiršti, o sugebėjimai dažnai nuvertinami.
55-erių moteris, paklausta, ar ji yra tas žmogus, kurį galima pakalbinti kaip turintį psichikos sutrikimų, iš karto skuba pataisyti: „Ne turėjusį, o turintį. Daugiau nei dvidešimt metų gyvenu su savo liga. Viskas prasidėjo nuo šeimos krizės, kuomet vyras išėjo pas kūdikio besilaukusią kaimynę ir netrukus mirė mano mama. Šie du įvykiai mane labai paveikė, labai dėl to išgyvenau, bet vaistus pradėjau vartoti tik vėliau. Medikams nepavyko parinkti man tinkančių vaistų iš karto, o man reikėjo auginti dukrą, rūpintis namais, išlaikyti butą, dirbti, o nuo vaistų nuolat būdavau mieguista ir pavargusi. Kartą pasižiūrėjusi į veidrodį pagalvojau, kas tokį žmogų ryšis priimti į darbą – kalbėk kokius nori auksinius žodžius, viską pasako vaizdas ir ryžausi nutraukti vaistų vartojimą.“
Moteris pasakojo, kad dešimt metų stengėsi gyventi be vaistų, bet padėtis nepagerėjo: „Dirbau vienoje įmonėje buhaltere. Nuo didelės įtampos, atsakomybės ir streso vėl galvoje pradėjau girdėti balsus, kurie labai trukdė susikaupti. Man buvo sunku atsakinėti į klausimus, tapo sunku išrašyti pažymas ar ką nors paskaičiuoti. Labai stengiausi savo darbą atlikti gerai ir kreipiausi pagalbos. Medikai paskyrė vaistus, kurie tiko. Šiuo metu vartoju vaistus ir sėkmingai dirbu, esu baigusi socialinio padėjėjo bei kompiuterinio raštingumo kursus.“
Moteris prisipažino, kad apie savo ligą yra kalbėjusi tik su savo dukra ir keliais artimais giminaičiais bei žmonėmis, kurie turi panašių gyvenimiškų problemų. Pašnekovės teigimu, mūsų visuomenė pernelyg dažnai skuba „nurašyti“ žmones, turinčius psichikos sutrikimų ir taip užkerta kelią jiems toliau sėkmingai gyventi pilnavertį gyvenimą.
Niekas nemėgsta būti įspraustas į stereotipo rėmus ir nesidžiaugia kitų visuomenės narių vertinamas pagal užklijuotą „etiketą“, o tam, kad išankstinė nuomonė būtų išsklaidyta, kartais tereikia drąsos išgirsti ir įsiklausyti į kito nuomonę ar užduoti rūpimus klausimus nepažįstamam žmogui.
Taip pat skaitykite:
