Demokratijos Marijampolėje gerokai mažiau nei Kaliningrado srityje, tvirtinama Marijampolės „Miesto laikraštyje“.
Apie Marijampolės apskrities herbo kūrimo istoriją „Miesto laikraštis“ jau ne kartą rašė - jį savo buvusių darbų pagrindu sukūrė žinomas Vilniaus dailininkas, ženklą patvirtino atitinkama sostinės (ne Sūduvos) komisija ir viskas.
"Miesto laikraščio" skaitytojams išreiškus pasibaisėjimą tokiu herbu, apskrities administracijos atstovai dar sakė bandysią aiškintis, kodėl labai į apskrities herbą panašus piešinys puikuojasi ant to paties dailininko prieš kelis dešimtmečius iliustruotų knygų. Tačiau kalbos liko kalbomis, o apskrities administracijos pastatą, apskrities vėliavą "puošia" vyžuotas prieškario sėjėjas.
Dabar apie demokratiją Kaliningrade. Kai šiai Rusijos sričiai Maskvos dailininkai sukūrė herbą, vietos gubernatorius sukvietė didžiulį menininkų, istorikų, visuomenės organizacijų atstovų susirinkimą - jis į pelenus sumalė iš sostinės nuleistą herbą. Panašiai pasielgė ir į svarstymą įtraukta plačioji visuomenė.
Kaliningradas turi herbą. Bet ne sumaltą į pelenus, o sukurtą menininkų, tarp kurių buvo ir kaliningradietis, atsižvelgiant į gyventojų nuomonę.
Sūduvos sostinė, žinoma, pavyzdį ima ne iš Kaliningrado: kur gi - rusai, o iš savos apskrities administracijos. Todėl Marijampolės centre, J.Basanavičiaus aikštėje gali iškilti paminklas Kalbai ir tautai.
Tiek pirmąją, tiek antrąją simbolizuoja arklys su karingu raiteliu, rankoje laikančiu ietį. "Su kuo kovosime, kur čia tauta, kur čia kultūra? - klausia marijampolietis, savivaldybės tarybos narys Rolandas Jonikaitis.
Tęsdamas mintį jis sako: "O paminklas gali iškilti, nes taip nusprendė kažkokia komisija, sudaryta iš buvusių ir esamų Marijampolės valdininkų. Jie gal galvoja, o kartais įsivaizduoja suprantą miestą. Bet šiandien miestui reikia visai kitos, naujos minties, o ne: subėgo keli žmonės ir nusprendė, koks paminklas tinka Marijampolei".
R.Jonikaičio nuomone, kokį paminklą statyti J.Basanavičiaus aikštėje, turi spręsti profesionalūs meno žmonės, projektą privalu apsvarstyti su marijampoliečiais. Ir ne pasyviai, į laikraščius duodant vieną skelbimuką, kuriame klausiama, patinka ar nepatinka paminklas. Žmones reikia iš esmės įtraukti į naujo paminklo kūrimą, nes jis stovės šimtmečius.
Mūsų anūkai turi žinoti, kas čia buvo, kodėl pastatytas toks paminklas.
Politikai gali tik įteisinti žmonių norą, bet ne patys spręsti, ką statyti, rašo „Miesto laikraštis“.
