Mantas Stankevičius
„Mama, nenoriu šiandien keltis, nenoriu į mokyklą“, – visiems gerai žinoma vaikystės frazė, kurią kartais prisimename. Tačiau puikiai žinome, kuo ši situacija baigiasi: tenka keltis ir keliauti į mokyklą ar į darbą.
Kodėl nė vienas miegalius nešaukia „De-mo-kra-ti-ja!“ ir nelieka lovoje? Kas yra toji „De-mo-kra-ti-ja“, kurią taip vertiname ir kuria taip dažnai prisidengiame? Ar pamename, ką mums kalė į galvas mokytojai per istorijos bei politologijos pamokas? Priminsiu: demokratija – tai valdymo forma, kai visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdymo procese. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose arba plebiscituose... Arba per išrinktus atstovus.
Puikiai pamenu savo pirmą susitikimą su tylia demokratija. Tada tvirtai laikiausi įsikabinęs abiejų tėvų rankų. Nepamenu, kurioje pusėje buvo tėtis, o kurioje mama, tačiau mačiau, kaip jie žvelgia į pakabintą ant sienos plakatą. Ir girdėjau jų diskusiją: „O gal leidžiame Mantuką į birbynės klasę?“ Nežinojau, kas toji birbynė, nežinojau, apie kokią klasę kalba tėvai. Tiesiog iš apačios žvelgiau į vieną ir į kitą. Tylėjau ir laukiau, kada „ateis demokratija“. Manęs niekas neklausė, ar noriu groti ta birbyne. Tačiau užėmiau tylaus demokrato poziciją ir stebėjau, kuo viskas baigsis. „Gal jam bus nelabai“, – ištarė tėtis jau troleibuse, o aš nurimau. „De-mo-kra-ti-ja“ laimėjo.
Antrą kartą su ja susitikau penktoje klasėje, kai auklėtojai pasirodė, kad per daug mokinių pasirinko anglų kalbos pamokas, o vokiečių ekspertė liko be darbo. Tada auklėtoja nusprendė, kad klasės seniūnas privalo nutarti, kuriuos bendraklasius deleguoti mokytis vokiečių kalbos. Deja, tuo seniūnu buvau aš. „De-mo-kra-ti-ja“ buvo mano rankose. Stovėdamas prieš draugus žvelgiau į kiekvieno iš jų akis ir bijojau priimti blogą sprendimą. Vokiečių kalbos mokytis išgrūdau tuos, su kuriais mažiausiai bendrauju, tuos, kuriems prasčiausiai sekėsi per anglų kalbos pamokas, ir tuometinį geriausią savo draugą. Nežinau, kodėl jį išsiunčiau į kabinetą visai kitame mokyklos korpuse mokytis kalbos, kurios pats nemokėjau nė vieno žodžio. Gal todėl, kad paklaustas, kaip angliškai bus „žuvis“, jis atsakydavo „ryba“, o gal dėl to, kad pats buvau sutrikęs. O gal todėl, kad pamiršau paminėti ir save. Pamiršau save išsiųsti į vokiečių kalbos pamokas. Mano „De-mo-kra-ti-ja“ smogė per penktokų likimus.
O kokia dabar demokratija? Kalbame apie referendumus, plyšaujame, kad tie, kurie mums atstovauja, nesugeba to daryti. Tačiau „De-mo-kra-ti-ją“ mylime kiekvienas. Tai yra skydas, kuris, priklausomai nuo aplinkybių, mums leidžia daryti arba nedaryti. Tai skydas, kuris gali pridengti pačius kvailiausius mūsų poelgius, pateisinti tam tikrus žingsnius. Bet ar ne kvailai skamba iš politikų lūpų frazė: „Ar nors vienoje demokratinėje valstybėje tai matėte?“ Čia naujasis paprasčiausio šūkio „De-mo-kra-ti-ja!“ variantas. Belieka patraukti pečiais, nes kyla daugiau klausimų negu atsakymų. Klauskime, ar iš viso matėme, kas yra bent viena demokratinė valstybė. Ar jaučiatės esą piliečiai, dalyvaujantys valstybės valdymo procese? Šypsotės? Aš su jumis.
