Šiandieninėje Europoje politikai vis dažniau tampa finansų institucijų ir rinkų vergais. Reikalingi skubūs pokyčiai Europos demokratijai atgaivinti.
Kapanojantis iš krizės kai kurie bankai nusipelno ypatingų sveikinimų, tačiau kyla klausimas, kaip su demokratija. Juk visi esame piliečiai ir demokratinės visuomenės nariai. Mums nepridera švęsti. Nusimenama, kad demokratija neatrodo patikimai ar bent patenkinamai.
Ji pamažu tampa finansų krizės auka. Įniršis dažnai nukreipiamas į politikus. Sunkumai bręsta visoje Europoje. Jauni vilties dėl šalies ir savo ateities netekę žmonės protestuoja Ispanijoje. Gili depresija Graikijoje, o prancūzai jau seniai nebetiki sukurtomis utopijomis.
Vokietijoje politikai iš piliečių girdi: „Išleidžiate milijonus gelbėti bankams, o man svarbu, kaip susimokėti sąskaitas?“ Vokietijos lyderiai praranda paramą, o kai kurie – net legitimumą. Jie atrodo bejėgiai, negalintys suvaldyti euro krizės. Briuselyje susitinka ir kalba, ginčijasi, priima nutarimus, bet padėtis negerėja.
Graikija vis dar nelipa iš dugno, Airija ir Portugalija tarsi svyruoja ant slenksčio, Ispanija ir Italija yra įsiskolinusios iki pavojingos ribos. Ir joks politikas iš esmės nesiima iniciatyvos. Atvirkščiai, jie nesako tiesos ir neigia realybę. Juk norint pasakyti tiesą, reikia turėti daug drąsos.
Taigi šiuo metu politikai atrodo bejėgiai ir neturintys galios. Jie turi naujus vadovus ir tai ne mes, žmonės, o negailestingos finansų rinkos. Jos veda politikus prie silpnumo, nerimo, nesugebėjimo dirbti ir melo. Tie, kurie valdo mus, patys yra valdomi bankų. Situacija yra būtent tokia. Ekonominiai rodikliai yra gana geri, tai gal galima į minėtus dalykus nekreipti dėmesio? Gali būti priimtina investuoti ir toliau leisti pinigus, apeinant demokratijos pagrindus.
Tačiau kodėl politikai leidžiasi kontroliuojami ir valdomi? Atsakymas yra toks: politinis pasaulis yra priklausomas nuo bankų. Iš esmės tai tinka visoms euro zonos valstybėms, taip pat ir Vokietijai. Jie yra kalti dėl minėtos finansinės nelaimės. Tačiau ir politikai turi prisiimti dalį atsakomybės. Vis dėlto tuo istorija nesibaigia.
Mes, piliečiai, taip pat esame kalti. Argi nesitikime didelės naudos iš finansinių institucijų, mažesnių mokesčių? Taip pat siekiame dosnių subsidijų ir socialinės naudos. Kitais žodžiais tariant, finansų ir euro krizė yra mūsų pačių norų atspindys. Vaidiname savo vaidmenį bankų ir politikų elgsenoje, nes jie nori patenkinti ir mūsų troškimus, kad taptume jų rinkėjais.
Pagal „Spiegel Online International“ informaciją
