Meilė plaukuotiems gyvūnams giliai įsišaknijusi evoliucijoje ir galėjo lemti tai, kaip mūsų protėviai išvystė kalbą bei kitus civilizacijos įrankius.
Pensilvanijos valstijos universiteto paleontologė Pat Shipman įsitikinusi, kad vadinamasis ryšys su gyvūnais privertė žmones išmokti rūpintis artimaisiais. Ji priduria, kad panašaus elgesio beveik neaptinkama tarp kitų gyvūnų.
„Ryšys su gyvūnais fiksuojamas per visą žmogaus istoriją ir turi būti siejamas su kitais evoliucijos šuoliais (akmeniniai įrankiai, kalba bei domestikacija), – aiškina mokslininkė. – Tai ne vienas nuo kito izoliuoti atradimai, juos vienija labai gili ir sena tema“.
Kaip teigiama portale „Live Science“, toks elgesys lėmė ir tai, kad žmonės sugebėjo gyvūnus (šunis, kates, arklius ir kt.) pritaikyti savo ūkio reikmėms.
Kaip P. Shipman pastebėjo žurnalo „Current Anthropology“ 2010 metų rugpjūčio numeryje, stipri žmogaus meilė gyvūnams pasireiškia ir šiandien, pavyzdžiui, amerikiečiai augina daugiau gyvūnų nei vaikų.
Gyvūnai pradėjo išrasti kalbą
Pasak paleontologės, žmonės ir gyvūnų ryšys turėjo atsirasti tuomet, kai žmonės tapo nebe medžiojamieji, tačiau patys pradėjo medžioti grobį, t.y. prieš 2,6 mln. metų.
Mokslininkė priduria, kad poreikis bendrauti ir informuoti vienas kitą apie grobuonių elgesį privedė prie tam tikrų simbolių bei kalbos išradimo apie 200 tūkst. metų prieš mūsų erą.
Savo teiginius P. Shipman iliustruoja priešistorinių laikų piešiniais, kuriuos dažnai vaizduojami tiek medžioklės, tiek pačių gyvūnų vaizdai. Ji pastebi, kad tokiuose piešiniuose beveik nevaizduojama ugnis, pastogė, valgomi augalai ar geriamas vanduo.
„Visi šie dalykai turėjo būti svarbi kasdienė informacija, tačiau jie nėra minimi, jiems nesuteikiamas svarbus vaidmuo“, – cituojama mokslininkė.
Ji taip pat priduria, kad „žodžiai nesuakmenėja“, t.y. tam tikrų teorijų negalima įrodyti faktais, tad gali būti, kad žmonės kalbą – iki ji pradėta naudoti plačiai – galėjo išrasti ir pamiršti net kelis kartus.
Gyvuliai auginti ne tik dėl maisto
Pasak paleontologės iš Pensilvanijos universiteto, kitas labai svarbus žmonijos evoliucijos šuolis įvyko prieš 40 tūkst. metų, žmonėms prijaukinus laukinius gyvūnus. Tačiau ji prieštarauja paplitusiai nuomonei, jog tai buvo daroma vien dėl maisto.
„Prijaukinti gyvulį reikia labai daug laiko. Sugaišti tiek laiko vien tik dėl maisto – nenormalu“, – argumentuoja P. Shipman. Ji priduria, kad faktiškai nėra jokio kiekybinio skirtumo tarp sumedžioto elnio laukinėje gamtoje ir aptvare. Pasak jos, turėjo būti kažkokia kita priežastis, kodėl žmonės pradėjo domestikuoti laukinius gyvūnus.
Anot jos, faktas, kad pirmiausiai buvo prijaukinti šunys, o ne, pavyzdžiui, kiaulės, reiškia, kad tai buvo daroma siekiant sustiprinti ir taip egzistavusį ryšį.
Kita vertus, mokslininkė pastebi, kad domestikuoti gyvuliai dažniausiai būdavo skerdžiami tik jiems pasenus, o šiaip jie buvo naudojami kitiems tikslams, pavyzdžiui, karvių pienas tikdavo ir vaikams, ir suaugusiems, avių vilna buvo naudojama rūbams ir pan.
Domestikavimas sutrumpino žmogaus evoliuciją
Mokslininkė įsitikinusi, rašo „Live Science“, kad gyvūnų domestikavimas „sutrumpino“ žmogaus evoliuciją. „Jei turite šunį, kuris moka medžioti, vadinasi jums patiems nereikia tapti aštriadančiu, paskui grobį bėgiojančiu milžiniškus atstumus, – sako P. Shipman. – Jei saugote grūdus, kurie pritraukia graužikus, jums nereikia aštrių nagų ir erelio reakcijos, nes juos už jus saugo katės“.
