Turbūt nedaug yra automobiliams neabejingų žmonių, kurie kurie nežinotų žemės keliams skirtos „raketos“, pavadintos skambiu vardu „Lancia Delta Integrale“. Savu laiku tai buvo vienas iš ryškiausių ir įsimintiniausių automobilių.
Beje, legenda šios mašinos vardą pavertė mašinos sėkmė ralio trasose - net šešis kartus iš eilės, nuo 1987 iki 1992 metų, „Integrale“ laimėjo pasaulio automobilių ralio čempionatą gamintojų įskaitoje.
Greičio mėgėjų svajonė, „Lancia Delta Integrale“, nuo konvejerio pradėjo riedėti 1988 metais, nors „Lancia Delta“ šeimynos istorija prasidėjo 1979 metais.
1980 metai. Tai dar tik 5prastas ir nebrangus hečbekas. (nuotr. Gamintojo)
„Lancia Delta“ 1980 metais iškovojo Europos metų automobilio titulą, ir tuomet tai buvo paprastas, tradicinis ir nebrangus hečbekas. Pirmą kartą „griežinėlį čili“ jo kūrėjai įmetė 1984 metais. Tuomet pasirodė versija „Delta HF Turbo“. Nuo paprasto modelio ji skyrėsi ne tik 130 a.g. varikliu su “Garret T3“ turbina. Prie variklio temperamento italų inžinieriai priderino ir standesnę, kitaip suderintą pakabą. Po poros metų Apeninų karštuoliai, karbiuratorius pakeitę įpurškimo sistema, šiai mašinai „įpūtė“ dar dešimt arklių. Atnaujinta versija vadinosi „Delta HF Turbo i.e.“.
Abi mašinos tikrai buvo neblogos, pasižymėjo puikiu elgesiu kelyje, tačiau „HF Turbo“ ir „HF Turbo i.e.“ dar neperšoko GTI žanro mašinų kartelės.
Sportiniai genai
„Lancia Delta“ su tikru čili prieskoniu era prasidėjo 1985 metais. Tiesa, tai buvo ne bendrojo naudojimo keliams, o ralio trasoms skirtas galingiausios tuometinės B grupės bolidas „Delta S4“. Tai buvo unikalus ralinis monstras su centre sumontuotu varikliu ir tragiška, ralio automobilių istoriją pakeitusia dalia.
B grupės bolidas „Delta S4“. (nuotr. Gamintojo)
Sėdėdamas prie „Delta S4“ vairo žuvo talentingas suomių lenktynininkas Henris Paulis Toivonenas. Ši paskutinė iš kelių žiaurių katastrofų su supergalingais ralio automobiliais, inspiravo B grupės monstrų eros pabaigą ir naujos A grupės automobilių kelio pradžią ne tik lenktynių trasose, bet ir bendrojo naudojimo keliuose.
Pagal FIA nuostatus, gamintojai norintys „prastumti“ į lenktynių trasas savo kūrinį, turėjo pagaminti bent 5000 vienetų tokių mašinų seriją- taip FIA funkcionieriai siekė sumažinti prarają tarp serijinių ir varžyboms skirtų automobilių. Tačiau sporto funkcionieriai net nenutuokė, kad priėmę tokį sprendimą ne tik padidino saugumą trasose, bet ir... padovanojo greičio gerbėjams nemažai rafinuotų ir techniškai beveik tobulų automobilių.
Steroidai kasdieniame gyvenime
Kurdami A klasės reikalavimams pritaikytą automobilį, „Lancia“ inžinieriai po variklio dangčiu įkišo vieno iš talentingiausių italų motorų kūrėjų Lampredi sukurtą keturių cilindrų 1,995 litor darbo tūrio turbomotorą, su dviem skirstymo velenėliais, pasiskolintą iš tuometinio firmos flagmano „Thema“. Tačiau tai tik dalelė istorijos.
„Delta“ niekuomet nebūtų tapusi vienu iš ryškiausių automobilių vairuotojui, jei ne tikru inžinerinio menų kūriniu laikoma visų keturių ratų pavara. Čia pravertė technologijos, panaudotos kuriant „S4“ monstrą. Keturių ratų pavaros sistemai panaudoti du ribotos trinties diferencialai. Normaliomis sąlygomis 56 proc. sukimo momento transmisija perduoda priekiniams ratams... Tačiau velniop teoriją, tebūnie tai lieka mechanikams ir inžinieriams skirtuose vadovėliuose. Tiesiog tai buvo puikūs, gerai apgalvoti ir iškart pasitvirtinę konstrukciniai sprendimai, nes 1987 metais lenktyninė „Lancia Delta 4WD“ versija su iki 230 a.g. „paspaustu“ varikliu , iškart užvažiavo ant pasaulio ralio čempionų nugalėtojų pakylos ir vairuotojų, ir konstruktorių įskaitoje. Tai nebuvo atsitiktinumas, nes tokia istorija kartojosi metai iš metų.
Kai po metų, 1988 m. nuo konvejerio pradėjo riedėti 185 a.g. „Delta HF Integrale“, automobilis iškart tapo kultiniu. Kodėl gi ne? Suprantantys vairavimo malonumą žmonės visuomet vertino šią mašiną dėl puikaus „kelio laikymo“, informatyvaus vairo, ir tiesiog uždegančio, tačiau prognozuojamo automobilio charakterio.
Gero nebūna pernelyg daug
Nuo 1988 metų iki pat gamybos pabaigos, ši mašina tobulėjo ir augino raumenis. 1989 metais pasirodė lengvesnė ir dar galingesnė versija „Delta Integrale 16V“. Laiko ir lenktynių patikrintas variklis gavo 16 vožtuvų galvutę, galia išaugo iki 200 a.g. Konstruktoriai dar pakoregavo pakabą ir sukimo momento paskirstymo tarp ašių charakteristikas.
1989 metais pasirodė lengvesnė ir dar galingesnė versija „Delta Integrale 16V“. (nuotr. Gamintojo)
Už šia modifikaciją galingesnė ir „karštesnė“ buvo tik paskutinė variacija „Integrale“ tema. Tai paskutiniais šios šeimos automobilių gamybos metais pasirodžiusi „Integrale Evolution“. Ji gavo dar 15 papildomų arklio galių ir dar rimtesnius stabdžius. „Lancia Delta Integrale Evolution“ iki 100 km/h įsibėgėdavo per 6 sek. Ši automobilio versija šiandien yra vienas iš labiausiai kolekcininkų medžiojamų „Lancia“ modelių.
Tačiau viskas baigėsi 1994 metais. Tuomet nuo konvejerio nuriedėjo paskutinė „Lancia Delta Integrale Evolution“. „Fiat“ koncernas padarė rokiruotę, keisdamas automobilių įvaizdžius. Sportininko rolė atiteko „Alfa Romeo“, o „Lancia“ pradėjo gaminti solidžiausius ir prestižiškiausius koncerno automobilius. Tačiau „Integrale“ neišnyko be pėdsakų – savo padangomis jos išdegino ryškų pėdsaką automobilizmo istorijos knygoje. Šiandien šie automobiliai yra jau nemirtinga legenda.
