Per vėlai pastebi
„Kad bent trečdalį tokios „Bernevernet“ turėtume, situacija šalyje tikrai pagerėtų“, – pasipiktinę kalba ne tik nevyriausybinių oraganizacijų socialiniai darbuotojai, kuriems tenka globoti „valdiškuose“ globos namuose ar socializacijos centruose patyrusius smurtą, lytinę prievartą, patyčias paauglius ir net prekybos žmonėmis aukas. Tam pritaria ir daugelis pareigūnų, narpliojančių baudžiamąsias bylas, kurių „herojai“ – 13-17 metų vaikai. Visi kaip vienas sutaria, kad kol kas trūksta ir darbuotojų, dirbančių vaikų teisų apsaugos, socialinėse tarnybose, ir pedagogų kompetencijos (ir jų trūksta šiose įstaigose), ir nuoširdaus požiūrio į vaiką, o, svarbiausia – niekaip nesugeba tarpusavyje susikalbėti tarnybos, kurios pirmosios turėtų ištiesti pagalbos ranką problemų turinčiam paaugliui, socialinių įgūdžių stokojančiai šeimai. Vėliau pateiksiu vieną iš daugelio biurokratinio valdininkų nesusikalbėjimo (ar nenoro girdėti?) pavyzdį.
„Paprastai „aliarmas“ sukeliamas tik tuomet, kai šeima galutinai degradavusi arba vaikas įvykdo nusikaltimą, – sakė vienoje apskrityje nepilnamečių padarytus nusikaltimus narpliojantis pareigūnas, nenorėjęs kad būtų paviešinta jo pavardė. – O ir daugelis įstaigų, į kurias vaikas pagaliau nukreipiamas, labai abejoju ar padeda paaugliui susigaudyti tame brendimo laikotarpyje. Vaikai turėtų būti diferencijuojami: hiperaktyvūs, linkę nusikalsti neturėtų gyventi ir mokytis kartu su ramiais, kitokių psichologinių problemų turinčiais vaikais. Gal kam pasirodys žiaurus mano palyginimas, tačiau net geras ūkininkas naršų gyvulį visada laiko atskirai ir neleidžia trypti likusios bandos, o susirgusiam kviečia pagalbą. O mes net psichologų etatų nesugebame tuose centruose įsteigti. Su vaikais, kurie gyvenime ir taip nėra patyrę nei meilės nei šilumos, o mėgstame pabrėžti, kad tai mūsų ateitis – elgiamės tarsi su nereikalingais tvariniais...“
„Vierchai“ ir „duchai“
Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama dabar jau septyniolikos sulaukusio Modesto B. baudžiamoji byla. Prieš porą metų šis paauglys, su kuriuo tėvai niekaip nepajėgė surasti bendros kalbos (dar 2012 metų pradžioje šio paauglio šeima buvo įrašyta į sostinės Socialinių įgūdžių stokojančių šeimų sąrašą, o Modestas – į vienos Vilniaus policijos nuovados apskaitą dėl nuolatinio valkatavimo ir bėgimo iš namų) atsidūrė viename šalies vaikų socializacijos centre. Tuoj pat subūręs panašių į save grupę (gal ne tiek panašių, kiek besistengiančių parodyti savo palankumą šiam akiplėšai, kad patys nebūtų skriaudžiami) ėmė terorizuoti už save silpnesnius. Nusitaikė į du nesugebančius apsiginti bendraamžius, tuo metu vos 15 metų sulaukusius Algį ir Adomą (vardai pakeisti – aut. past.). Iš pradžių pareikalavo, kad šie užsimokėtų už „stogą“. „Na, duchai, jei norit gyventi ramiai, privalot susimokėt! – pareiškė Modestas. Kad „išsižiojėliai“ suprastų, jog jis nejuokauja, kiekviena pasitaikiusia proga vaikus aptalžydavo, apspardydavo, iškeikdavo ir tyčiodavosi. O tie vadinamieji duchai, kaip vėliau prisipažino ikiteisminio tyrimo teisėjui, ne tik nesuprato už ką jie turi mokėti, bet ir neturėjo pinigų.
Kai Algį ir Adomą aplankydavo tėvai, berniukai prašydavo, kad šie jiems paliktų pinigų, tik nei vienas neišdrįso prasitarti, kam tie pinigai reikalingi. Po tokių tėvų apsilankymų tuoj pat prisistatydavo „vierchas“ Modestas ir pasiimdavo „duoklę“ pats, jeigu jo nužiūrėtoji auka dar bandydavo kokį litą pasilikti sau. Vėliau Adomas su Algiu tvirtino, kad apie patiriamą smurtą ir nuolatinį pinigų reikalavimą prasitarė socialinėms darbuotojams, tik niekas nesureagavo, kol Modesto vadovaujama smurtautojų „komanda“ apstumdymais, spardymais ir kumščiavimais bei žodinėmis patyčiomis nebeapsiribojo, o nutarė surengti „pasilinksminimą“.
Lytinė prievarta
Bylos duomenimis, vieną 2013-ųjų liepos popietę, kai Algis miegojo savo kambaryje, įsiveržė Modestas su savo gauja. Prikėlęs berniuką iš miego, pareiškė, jog „reikia pasikalbėti“. Nujausdamas, kad gali gauti mušti ar sulaukti patyčių, Algis bandė iš kambario ištrūkti, tačiau gerokai fiziškai stipresni berniokai nubloškė jį ant lovos. Modestas vienam iš savo parankinių paliepė parvesti į kambarį ir Adomą (Algis su Adomu gyveno viename kambaryje – aut. past.), kuris tuo metu laiką leido kompiuterių klasėje. Tuomet Modestas įsakė Algiui nusimauti kelnes, o Adomui – pačiulpti šiam... Berniukai dar bandė protestuoti, tačiau Modestas pagrasino juos abu taip prikulti, kad „nepasirodys maža“. Vaikai, kad ir žiaukčiodami nematydami išeities, vykdė tai, ką Modestas liepė. O šis išsišiepęs iki ausų visą veiksmą ėmė filmuoti mobiliuoju telefonu. „Va, chebra, žiūrėkit – pas mus yra du pedikai“, – tyčiojosi jis.
Kiti paaugliai, buvę šių patyčių liudininkai, vėliau tvirtino bijoję ne tik atkalbėti Modestą nuo šiurpių patyčių, bet kam nors apie tai prasitarti. Mat visi gerai žinojo, kad Modestas jei ne atvirai, tai iš pasalų gali gerokai apkulti.
Kai Algis su Adomu buvo užspeisti duše ir dar kartą buvo priversti pakartoti, tai ką darė savo kambaryje, Adomas socialinių darbuotojų pasiprašė uždaromas į apmąstymų kambarį (kitur šis kambarys vadinamas nusiraminimo kambariu – aut. past.), taip stengdamasis pasislėpti nuo seksualinių priekabiautojų. Na o Algis, apie nutikusią bėdą vis tik išdrįso pranešti vienai socialinei pedagogei, kuria pasitikėjo. Moteris, išklausiusi vaiko bėdas, ko gero, nepatikėjo, nes nuėjusi į apmąstymų kambarį, apie patirtą lytinę prievartą ėmė klausinėti čia savo noru užsidariusio Adomo. Berniukas prabilo tik tuomet, kai išgavo pažadą, jog bus apgyvendintas atskirai nuo kitų vaikų.
Kai abu nuskriausti berniukai socialiniams pedagogams papasakojo apie patirtą lytinę prievartą, smurtautojų tai nei kiek nesutrikdė: šie agresyviai elgėsi ne tik su pedagogais, bet pažadėjo „pakasti“ ir savo aukas.
„Per tave aš nesėsiu ir nesisamdysiu advokato, krušena tu!“ – tėškė Adomui Modestas. Pedagogams abu nukentėjusius berniukus teko slėpti nuo sužvėrėjusio „viercho“. Modestui B. buvo paskirta kardomoji priemonė – 2 mėnesių suėmimas, kuris buvo pratęstas dar 3 mėnesiams. Vėliau paauglys buvo paleistas į laisvę paskiriant rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Atskleidė problemas
Kai ikiteisminis tyrimas įsibėgėjo, atsiskleidė ir kitos tame centre egzistuojančios problemos: baudų mokėjimas, muštynės, įkalinimo įstaigų kultūros diegimas. Prokuratūros iniciatyva buvo sušauktas koordinacinis pasitarimas, kuriame dalyvavo ir apskrities policijos pareigūnai, ir apygardos prokurorai, ir vaiko teisių apsaugos, ir apygardos Probacijos tarnybos atstovai, ir net Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė bei Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo ugdymo organizavimo vedėja Regina Klepačienė.
Ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras Panevėžio apygardos Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ignas Raila akcentavo, kad socializacijos centro darbuotojai „neoperatyviai, vangiai reaguoja į vaikų vykdomus teisės pažeidimus, nusikalstamas veikas, nepranešdami apie tai policijai. Savo ,,tyrimus“ atlieka patys vaikai, skriausdami vieni kitus ir panašiai. Dažnai tokiu būdu nukenčia ir visai niekuo dėti vaikai“.
„Padarytos nusikalstamos veikos tyrimo metu ir Valstybinio audito pateiktose ataskaitoje dėl Socializacijos centrų keliama problema dėl jų specializacijos. Šiai dienai tuose pačiuose centruoe yra apgyvendinami ir psichinę negalią ar kitus sutrikimus turintys, labiausiai pažeidžiami vaikai ir nepilnamečiai turintys dažnais atvejais pakankamai didelę kriminalinę patirtį“, – koordinacinio pasitarimo metu pabrėžė prokuroras I. Raila ir pasiūlė įstaigos steigėjui – Švietimo ir mokslo ministerijai svarstyti galimybes specializuoti centrus, įsteigti psichine sveikata besirūpinančių specialistų etatus.
Bevaisės pastangos
Tuoj po koordinacinio pasitarimo Panevėžio apskrities VPK, apygardos Probacijos ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos paruošė bendradarbiavimo susitarimo projektą, kaip kuo skubiau pagerinti padėtį minėtame vaikų socializacijos centre, užtikrinant vaikų saugumą, nepilnamečių teisių ir teisėtų interesų gynimą. Projekte buvo siūlomas priemonių planas, ką konkrečiai kiekviena tarnyba turėtų daryti, numatytos reorganizacinės priemonės pačiame vaikų socializacijos centre. Išskirtinį dėmesį buvo siūloma skirti vaikų neformaliojo švietimo organizavimui, dienos užimtumo struktūrizavimui, vaikų tarpusavio santykiams, ar juose neegzistuoja jėgos hierarchinės savivaldos struktūra. Siūlyta (ir įrašyta į projektą), kad šame projekte dalyvautų ir Švietimo ir mokslo ministerijos švietimo organizavimo skyrius.
Deja, šio skyriaus vedėja R. Klepačienė atsakė: „Dar gerai neįsigilinusi į pateiktą turinį, galiu pasakyti, kad Švietimo organizavimo skyrius nėra atskiras juridinis vienetas, o tik ministerijos struktūrinis padalinys Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamente. Todėl, jeigu bus pasirašytas susitarimas, tai tik su ministerijos vadovybe. Be to, ministerijai pavadžiomis mokyklomis rūpinasi keli departamentai (priklausomai nuo įgaliojimų)“.
Verta priminti, kad toks bendradarbiavimo projektas buvo parengtas 2013 metų gruodį. Nuo to laiko – tyla ir jokių konkrečių veiksmų. Kažin ar ne panašiai pasibaigs ir neseniai visą Lietuvą pašiurpinęs Švėkšnos atvejis?
TIK FAKTAI:
Beje, kol vyko ikiteisminis šių įvykių tyrimas, Modestas B., paleistas į laisvę nenurimo, ir pernai už plėšikavimą Vilniaus apylinkės teismo buvo nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant pusantrų metų ir paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą bei elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą arba dirbti. Tačiau nepilnamečiui tai buvo nė motais: jo sutramdyti nepajėgė niekas.
Šiuo metu ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama byla, kurioje Modestas su broliu Eristu kaltinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, vagystėmis bei plėšimu. Bylos duomenimis, pernai vasarą tėvui pabandžius atvesti sūnus į protą, Modestas su broliu Eristu griebė šiam už kaklo, pagriovė jį ant grindų ir ėmė jį mušti bei spardyti. Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatys žaizdas galvoje ir nugaroje. „Pasismaginę“ su tėvu, broliai įvykį nutarė „atšvęsti“ kaip tikri vyrai, todėl patraukė į vieną kavinę. Kadangi jau buvo apie pusę trijų nakties, kavinė nedirbo, tad Modestas, paliepęs broliui stovėti „ant šucherio“ (stebėti aplinką, ar kas nors neateina), išlaužė durų staktą, išdaužė kitų kelią jam užtvėrusių durų stiklą ir pasigrobė kasos aparate buvusius 50 litų bei 11 butelių įvairių brangių alkoholinių gėrimų, dvi skardines ikrų, dar kitokių gėrybių. Nusiaubtos kavinukės savininkai žalą įvertino 3000 litų (beveik 900 eurų). Kadangi plėšikėlių iš karto niekas nesučiupo, o alkoholis greitai pasibaigė, tai broliai savo „žygį“ į tą pačią kavinę pakartojo maždaug po poros savaičių. Ir šį kartą jie vėl sulaužė jau sutaisytas duris, išdaužė stiklą ir, neradę pinigų, išsinešė 10 butelių stiprių alkoholinių gėrimų. Šį kartą kavinei padaryta žala siekė beveik 2000 litų (apie 550 eurų).
Patirties skriausti už save silpnesnius (ką ten silpnesnius, jei prieš tėvą ranką pakėlė) Modestas nestokojo. Pernai prieš pat rugsėjo pirmąją, besivalkiojant su broliu po Vilnių, Modesto akis užkliuvo už savo keliais einančio 16-mečio Simo. Apsidairę ir pamatę, jog aplinkui beveik nėra žmonių, čiupo Simą į savo gniaužtus, ir nors paauglys bandė prišintis, gavo keletą smūgių kumčiu ir buvo nutemptas į krūmus. Čia Modestas mikliai apieškojo aukos kišenes, kuriose surado visai nepigų mobiliojo ryšio telefoną ir dar grynųjų pinigų: 24 litus ir 15 eurų. Visa tai perdavė netoliese stovinčiam broliui, o pats įspyręs Simui į užpakalį, liepė dingti iš akių ir nebandyti skųstis. Tačiau, kaip liaudis sako, kartą vis tiek prieinamas liepto galas. Taip atsitiko ir abiems broliams.
Aurelija Žutautienė
