Rengti pakartotinius rinkimus likus metams iki eilinių Seimo rinkimų tikrai nėra jokios logikos. Tad į Dzūkijos apygardoje vykusius rinkimus tiesiog reikėtų žiūrėti kaip į testą Lietuvos politikos perspektyvoms. Jie pateikė tris požymius – du blogus ir vieną gerą.
Pirmas blogas – tai, kad rinkėjai už rinkimų testą vėl gavo neigiamą balą. Pasirodo penktadaliui jų valdžia tokia, kokia yra, yra priimtina, vykdo jiems tinkamą politiką ir jokių pokyčių jie nenori. Keturiems penktadaliams valdžia yra bloga, vykdo netinkamą politiką, bet jokių pokyčių jie taip pat nenori. O neigiamo balo priežastis ta, kad ankstesni rinkimai visiems piliečiams atskleidė rinkimų klaidas, tačiau ir šiuose rinkimuose jie, kaip rinkėjai, tų klaidų netaisė, o tik vėl pakartojo. Net į antrą turą pateko tų partijų kandidatai, kurioms (ar patiems kandidatams) surašant visas nuodėmes susidarytų labai ilgas sąrašas. Alytus – jau tik buvęs pramonės miestas, o globalios privatizacijos aktyvisto Gedimino Vagnoriaus konservatorių vyriausybėje Kęstutis Čilinskas ėjo kanclerio pareigas. Vos prieš kelis mėnesius konservatoriai, su savo meru Algirdu Vrubliausku priešakyje, kurio „dėka“ ir vyksta pakartotiniai rinkimai Dzūkijoje, neargumentuotai uždarė devynias mokyklas. Jau to pakaktų, kad Tėvynės Sąjunga ir jų kandidatas figūruotų rinkėjų juodajame sąraše. Apie kitą kandidatą patekusį į antrą rinkimų turą tektų tik pridurti, kad jis taip pat ne vienus metus buvo valdžioje: ėjo ūkio ministro pareigas, prieš tai ne vienus metus vadovavo Seimo ekonomikos komitetui. Tai ar jis atsakingas už Lietuvos ūkio padėtį, ar ne? Tegu rinkėjai atsako savo sąžinės balsu. O dėl kitos pastarojo kandidato veiklos pusės klausimus jau tektų užduoti teisėtvarkos pareigūnams: kodėl ir kiek dar bus vilkinama byla, kodėl buvo leista įtariamam piliečiui dezertyruoti ir t.t.? Klausimas ir Vyriausiajai rinkimų komisijai: kodėl šiam asmeniui išvis leista dalyvauti rinkimuose, jei Konstitucijos 56 straipsnyje aiškiai parašyta, jog Seimo nariu gali būti renkamas LR pilietis, kuris nuolat gyvena Lietuvoje?
Antras blogas požymis – tolesnis centrinės žiniasklaidos merdėjimas. Kalbama, jog Lietuva krepšinio šalis, todėl žiniasklaida „trenkė veidu į purvą“, parodydama žymiai daugiau dėmesio grįžusiam bėgliui – maratonininkui Vilnius-Maskva-Vilnius (nors tebėgta viso labo į vieną pusę ir tai tik kelis šimtus metrų pasienio zona) nei bronzos medalius iškovojusiai krepšinio rinktinei. O žiniasklaidos merdėjimo „stop kadras“ – klumpanti žurnalistė su mikrofonu rankoje, klausianti bėglio – maratonininko „kaip jūs jaučiatės?“ – lyg iš tikro jis pusę tūkstančio dienų būtų sąžiningai bėgęs minėtą distanciją. Per visą rinkimų kampaniją centrinė žiniasklaida įvairiomis formomis nuolatos reklamavo du kandidatus: K.Čilinską ir Viktorą Uspaskich. Tik kažkaip neteko pamatyti užrašo, kad šios reklamos būtų apmokėtos iš kandidatų rinkimų sąskaitos. Tai ką, reikia suprasti, kad apmokėta vokeliuose? Tuomet klausimas K.Čilinskui antram rinkimų turui: nejaugi kovojame tik su vienu vokeliu (nors kiek žinoma ir budrevičienių Lietuvoje yra šimtai tūkstančių)?
Pagaliau geras požymis – už parlamentines valdžios (geltonoji opozicija kaip ir geltonosios profsąjungos taip pat yra valdžios ar darbdavio-rėmėjo) partijas tebalsuoja tik penktadalis tautos. Ir nesvarbu kiek milijonų jos besukištų savo reklamai. Reiškia 80 proc. tautiečių yra tas rezervas, kuris gali Lietuvos istorijoje atlikti istorinę misiją – įvykdyti naujos kokybės virsmą tiek politikoje, tiek politinėje partinėje sistemoje. Tuo pačiu ir valstybės bei jos piliečių gyvenime. Gali, jei tik panorės.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
