„Kiek tik prisimenu save, vis ką nors kolekcionuoju, o vaikystėje buvau visai išprotėjusi kolekcininkė“ – prisipažino aktorė Nijolė Narmontaitė.
Su šypsena apie praeitį
Ko tik vaikystėje aktorė nekolekcionavo: nuo cigarečių pakelių, miniatiūrinių alkoholio buteliukų, aktorių nuotraukų iki diplomų bei pagyrimo raštų. Mokykloje N. Narmontaitė lankė gal 15 būrelių. Viena iš pagrindinių tokio aktyvumo priežasčių – noras papildyti savo diplomų ir pagyrimo raštų kolekciją.
„Lankai sporto būrelį, puikiai nubėgi ilgą distanciją per varžybas, už tai gauni pagyrimo raštą. Lankai meninio skaitymo būrelį, užimi prizinę vietą konkurse – gauni diplomą ar kokį kitą panašų pasiekimų įvertinimo pažymėjimą. Kuo daugiau būrelių, tuo daugiau diplomų,“ – dabar jau su šypsena vaikystės laikus prisiminė aktorė.
Vaikystės prisiminimas
„Gyvenime man viskas susiję su emocijomis, – kalbėjo N. Narmontaitė. – Turbūt taip galiu paaiškinti, kodėl pradedu kolekcionuoti vienus ar kitus daiktus. Šiandieninė mano batų kolekcija – lyg vaikystės tęsinys.
Ką iš jos labiausiai prisimenu? Mamos aukštakulnius. Ta vizija persekioja iki šiol: mama kur nors išeina, aš griebiu jos batelius, apsiaunu...
Batai man dar visada su istorija. Visada tyrinėju seno žmogaus veidą, bet ir batai gali tiek pat daug papasakoti apie žmogų.
Kai nuvažiuoju į svetimą šalį, kur yra batų muziejus, būtinai jį aplankau".
Nepamirštami įspūdžiai
N. Narmontaitė sakė negalinti pamiršti muziejaus, kurį su vyru Pauliumi Kovu atrado gamtoje, tiesiog kopose, kai nuplaukė į Faro salą Švedijoje.
„Daug metų tą muziejų tvarko vienas žmogus, jis renka ir puoselėja batus, kuriuos išmeta jūra. O tu vaikštai tarp tų batų ir jauti istoriją. Kiek tada kyla minčių...“ – pasakojo aktorė.
Įdomų batų muziejų aktorė aptiko ir Toronte, Kanadoje. Jame buvo gausybė batų: nuo karališkų iki valstiečio, nuo prabangiausių iki keisčiausių
Tai visa avalynės istorija, atskleidžianti, kaip ji keitėsi metai iš metų. To paties muziejaus parduotuvėje aktorės žvilgsnis užkliuvo už mažo antikvarinio batuko. Tai pastebėję draugai kanadiečiai ėmė ir padovanojo jai tą batelį.
„Anksčiau buvau pirkusi kelis didžiulius porcelianinius batus Anglijoje, – prisiminė aktorė. – Tie batai – kaip vazos. Primerkiau į juos gėlių. Nieko nėra gražiau už gėles, pamerktas batuose. Įsivaizduokite – apsiauni guminius batus, bėgi į šlapią pievą, skini ramunes, paskui jas merki į tą patį batą.“
Tie patys draugai iš Kanados pradėjo dovanoti aktorei vis naujų, vis kitokių batelių. Ir taip iki šiol – jei tik kuris užsienietis draugas važiuoja į Lietuvą, būtinai atveža ir suvenyrinį batelį N. Narmontaitės kolekcijai papildyti. Ir ne tik nuo savęs, perduoda ir nuo kitų.
Šią vasarą su vyru lankydamasi Anglijoje aktorė neaplenkė ir Portabelo turgaus, kur netikėtai rado nuostabų trofėjų savo batų kolekcijai – karalienės Viktorijos laikų miniatiūrinį batelį, nepaprastai plonos odos, ypač kruopštaus darbo ir su sava istorija.
Pasirodo, prieš kelis šimtus metų tokius batelius pirkliai amatininkai vežiodavo po pasaulį siūlydami pirkėjams išsirinkti ir užsisakyti norimą modelį.
Kiek tokių suvenyrinių batelių yra aktorės kolekcijoje? „Dar nedaug. Apie 70“, – atsakė N. Narmontaitė.
„Pravėdinamoji“ kolekcija
Ar N. Narmontaitė kolekcionuoja ir kepures ar skrybėlaites? „Jų nekolekcionuoju, bet man labai patinka kepures nešioti. Net nežinau kodėl, gal dėl to, kad suteikia saugumo jausmą, – svarstė aktorė. – Labai gerai jaučiuosi su kepure. Mano namuose yra ir klasikinių kepuraičių, ir skrybėlių. Turiu jų per šimtą.“
Tačiau skrybėlėmis moteris nebesipuošia. Prieš 20 metų dėvėtos skrybėlės dabar sudėtos į dėžes. Tai kaip tą turtą pavadinti?
„Jeigu visa tai yra kolekcija, vadinkime ją pravėdinamąja. Kadaise pirkau, nešiojau, vėdinau, dabar padėjau. Šiandien jau visos mano kolekcijos – lyg žaidimas“, – šypsojosi aktorė.
Ji dar pasakojo, kad labai daug skrybėlių gavo iš draugės aktorės. Bičiulė gyvena JAV, o jos teta dirba Holivude aprengėja.
„Kai juosta nufilmuojama, skrybėlės lieka. Taip jų atsirado ir pas mane. Turiu kepurę su laikrodžiu. Tai vienos dizainerės darbas. Ji pasiuvo kepurę, o paskui aš užsisakiau laikroduką-sagę. Todėl dažnai žmonės mane stabdo gatvėje ir klausia, kaip pasižiūriu, kiek laiko. Pajuokauju, kad specialiai nešiojuosi veidrodėlį“, – pasakojo N. Narmontaitė.
Pradžia – nuo degustacijos
Taurių kolekcija priklauso dviem – N. Narmontaitei ir jos vyrui Pauliui. „Abu esame degustuotojai. Aš labiau mėgstu vyną, Paulius – mažiau, bet būdami svečiose šalyse stengiamės gerti tik to krašto vyną.
Taurių kolekcijos istorija prasidėjo Tailande. Pirmąkart pamatėme medines taures, panorome jas įsigyti, nes norėjome ir viešbutyje turėti gražias taures, iš kurių galėtume paragauti vyno.
Šitaip įsigijome pirmąsias taures. Nuo tada nusprendėme iš kiekvienos šalies, į kurią tik nukeliausime, parsivežti po dvi – kiekvienam po taurę“, – pasakojo aktorė.
Kas brangiausia?
Yra dar viena aktorės N. Narmontaitės kolekcija. Ji neišmatuojama pinigais ir, ko gera, aktorei pati vertingiausia.
„Kolekcionuoju viską, kas susiję su dainininke Maria Callas. Tai mano brangiausias vaidmuo (spektaklis „Meistriškumo pamoka“ – red. past.). Į šį vaidmenį įdėjau visą sielą.
Apie M. Callas nieko nežinojau, kol buvau neskaičiusi pjesės. Paskui atsirado vaidmuo. Taip ir įklimpau, – prisipažino N. Narmontaitė. – Ausyse skamba jos muzika. Šiandien M. Callas balso nesupainiočiau su jokiu kitu.
Renku apie šią dainininkę atvirukus, knygas, plokšteles, kitus įrašus, plakatus, kalendorius. Su Pauliumi apsilankėme į M. Callas muziejuje, vėliau radome ir namą, kuriame ji gyveno. Nufotografavome jos alėją.
Šiandien man svarbi bet kokia informacija, net apie mažiausią labdaros renginį, jei tik žinau, kad ten galiu įsigyti bent menkiausią niekutį, prie kurio kadaise prisilietė ši legenda virtusi moteris."
Elvyra Žvirblienė
