Seniai Lietuvoje yra svarstoma įvesti kasos aparatus visur, kur tik yra prekiaujama.
Šią savaitę ministras pirmininkas jau išsakė ir savo sprendimą šiuo klausimu.
Rašau šiuo, kasos aparatų klausimu, vien dėl to, kad kyla abejonių ar sprendimus dėl to rengiantys pareigūnai yra įvertinę visą reikiamą informaciją.
Tad čia noriu pateikti žiupsnelį informacijos apie Lietuvoje organizuojamus renginius, kuriuose ūkininkai prekiauja išskirtinai tik savo užauginta ar pagaminta produkcija. Tiksliau išskirtinai tik ekologiškais maisto produktais.
Kalbant apie šiuos renginius, pirma, būtina pabrėžti, kad praktiškai visi jie turi didesnį tikslą, nei prekyba ekologiškais maisto produktais. Nors mes dažnai pabrėžiame, kad ekologiškų gėrybių mugės rengiamos siekiant ekologinės gamybos plėtros Lietuvoje, ir tai turėtų būti plačiau žinoma. Tokios plėtros pats didžiausias garantas, – ekologiškų maisto produktų valgytojas. Tad ekologiškų gėrybių mugių, ekologinių turgelių pagrindinis tikslas yra, – šviesti, ugdyti visuomenę, ypatingai valdymo, mokslo, švietimo bei mokymo institucijų visuomenę.
Ministras pirmininkas informuodamas apie savo sprendimą dėl kasos aparatų, paminėjo terminą „dengtos vietos“.
Tad manome, kad reikėtų išsiaiškinti ką tas terminas reiškia, kitaip sakant, tiksliau apibrėžti vietas, kur bus reikalingi kasos aparatai.
Gyvenimo patirtis rodo, kad priimant sprendimus paslystama būtent rodytūsi dėl smulkmenos.
Žodžiai, „dengtos vietos“, – manau, nėra tikslus. Bent jau ne viską pasako, su tuo, turbūt, sutiksime visi.
Vienkartiniai renginiai (jie tiesa užtrunka įvairiai, nuo poros valandų iki kelių dienų ar dieną, po pora dienų su tarpais ir t.t., ir pan.), į kuriuos pakviečiami ir ūkininkai paprekiauti savo užaugintais ar pagamintais produktais, – juk vyksta taip pat ir dengtose vietose.
Tad būtų klaida, jei renginiai, kurie vyksta dengtose vietose, – būtų prilyginti toms dengtoms vietoms, kuriose jau bus privalomi tie kasos aparatai.
Tad manau, sprendimo dėl kasos aparatų įvedimo dengtose vietose, vertėtų pagalvoti apie tai, kad į šią „kasos aparatų operaciją“ nepapultų minėti renginiai.
Paprastai, kai renginiai, pavyzdžiui sostinėje, yra vykdomi viešose savivaldos vietose, jie yra vykdomi tik po to, kai prašymą renginio organizavimui (kartu organizatorius privalo turėti Valstybinės maisto ir veterinartijos tarnybos suderinimą (jis būtinas jau vėliau, kai savivaldybė išduoda leidimą ūkininkui prekiauti renginyje) ir kitus būtinus suderinimus, sutartis), apsvarsto savivaldybės atitinkama komisija, kai jam pritaria ir kai savivaldybės administracija išrašo atitinkamą leidimą.
O kai yra numatoma, kad tokiame renginyje bus prekiaujama, – yra reikalingi ir kiti leidimai. T.y. leidimai prekiauti renginyje, kuriuos taip pat išduoda savivaldybė, tik jau kiekvienam tokiam ūkininkui. Jei kalbėti konkrečiai mūsų atveju, kiekvienas renginio dalyvis – ekologinės gamybos ūkininkas, minėtu atveju, pasirašo nustatytos formos prašymą savivaldybei, prekiauti savo augintais ar gamintais produktais, kuris yra suderinamas su renginio organizatoriumi. Už prekybą renginyje yra sumokomas atitinkamas mokestis Valstybinei mokesčių inspekcijai (Vilniuje, – 10 Lt/kv. m.). Tad prie prašymo yra pridedamas banko dokumentas (liudijantis, kad tas mokestis VMĮ yra sumokėtas). Prie minėto prašymo, ūkininkas savivaldybei taip pat pateikia dokumentus, kuriais įrodoma, kad ūkininkas prekiauja savo užauginta ar pagaminta produkcija. Kadangi Tatulos programos renginiuose prekiaujama išskirtinai tik ekologiškais maisto produktais, – prie prašymo yra pridedamas sertifikavimo įstaigos Ekoagros sertifikatai. Taip pat prie minėto prašymo yra pateikiamas ūkininko (jo šeimos nario ar darbuotojo, kuris prekiauja) sveikatos pažymėjimas. Svarbu paminėti dar ir tai, kad organizatorius su ūkininku pasirašo sutartį (kiekvienam renginiui atskirą), kurioje surašomi abejų šalių įsipareigojimai.
Jei renginys vyksta privačioje teritorijoje, tuomet minėti savivaldybės leidimai renginiui ir prekybai nebūna reikalingi.
Čia siūlau atkreipti dėmesį į du momentus.
1. Kad prekiauja pats ūkininkas ir tik savo užaugintais ar pagamintais produktais. Ir kad prekiauja būtent renginyje (kai yra renginio organizatorius ir kai yra atitinkamai apiforminti dokumentai dėl prekybos tame renginyje).
Kad ūkininkas prekiauja būtent tik savo užaugintais ar pagamintais produktais, – taip pat yra atsakingas tokio renginio organizatorius (atsitikus kitaip, – toks organizatorius prarastų ateityje teisę organizuoti tokius renginius).
2. Tokie renginiai gali vykti ne tik atviroje vietoje, bet ir po stogu.
Tad tik nepadarykime klaidos.
Jei padarysime taip, kad kasos aparatai bus būtini ir čia nurodytais atvejais, – tuomet į renginius ūkininkų neprisišauksime. Ir taip tokių, kurie patys dalyvauja tiesioginėje rinkodaroje Vilniuje turime tik keletą.
Tuomet liktų Vilnius be ekologiškų maisto produktų, kuriuos čia į renginius(muges) atveža ir parduoda pats ekologinės gamybos ūkininkas. Juk tokių (kurie ne tik augina, bet ir patys dalyvauja tiesioginėje rinkodaroje), – šiandien Lietuvoje turime tik keletą.
Taip pat norime atkreipti dėmesį į tai, kad visi Lietuvos ekologiniai ūkiai veda visą apskaitą specialiuose tokio ūkininkavimo žurnaluose, kurie ekologiniams ūkiams yra privalomi. Tad šiuo atveju, dėl apskaitos, kasos aparatais niekas nieko Lietuvoje neišloštų. O tie, kas yra PVM mokėtojai ir taip mokesčius moka.
Lygiai taip, savivaldybei mokamas mokestis už patį renginį, jei renginys vyksta savivaldai priklausančioje erdvėje (Vilniuje už renginio valandą mokama 70.0 Lt. O jei renginys su alumi, – 350.0 Lt/už vieną valandą. Plius visi komunaliniai mokesčiai, apsaugos tarnyba (jei su alumi renginys) ir t.t. ir pan.).
Tad kasos aparatų įvedimas sužlugdytų mūsų renginius, kuriais, kaip minėjome, ugdome visuomenę.Tai, kad ūkininkui būtų padengti kasos aparato įsigijimo kaštai, nieko negelbėtų. Juk ūkininkas turėtų samdyti buhalterį. Ir už ką, jei ir taip galą su galu sunkiai suveda.
Gali kas nors pasakyti, kad kasos čekis reikalingas pirkėjui. Jei kalbėti dėl smulkių konfliktų tarp pardavėjo ir pirkėjo, – tai mūsų renginiuose tam nėra reikalingas kasos čekis. Nes mūsų devizas vartojui yra labai aiškus, – vartotojas visada teisus (tad kam jam tas čekis, tuomet).
O apie pastovius turgus Vilniuje, aplamai apie perpardavėjus – čia jau būtų atskira kalba. Apie juos gali kalbėti tie, kurie juos organizuoja ir juose prekiauja. Pirmiausiai, čia iškiltų klausimas, kurios prekyvietės yra įvardijamos kaip turgai. Manau turėtų būti jų sąrašas, kiekvienam laiko momentui. Mes turguose nedalyvaujame, neketiname dalyvauti.
Bet jei kas ir spręstų perpardavėjų (savotiškų mažų prekybos taškų) klausimą, – manau, kad jis turėtų būti sprendžiamas lygiagrečiai su stambiųjų prekybos centrų, kurie prekiauja maisto produktais, iškeldinimo iš miestų centrų klausimu.
Almonas GUTKAUSKAS
