Prieš kurį laiką Lietuvoje atlikta apklausa atskleidė, kad mūsų tautiečiams automobilis yra ypač vertingas turtas. Respondentai teigė, kad pagal vertę ir svarbą transporto priemonę lenkia tik nekilnojamasis turtas.
Dažniausiai automobilį kaip turtą įvardijo tik vadinamąjį minimumą – 1000–1500 litų – kas mėnesį gaunantys žmonės (35 proc. apklaustųjų). Tokie asmenys turi mažiau nekilnojamojo turto, tačiau daugiau automobilių.
Minėta apklausa parodė, kad automobilis ypač svarbus jauno amžiaus šalies gyventojams. Jų teigimu, mašina pabrėžia socialinį statusą. Galbūt neatsitiktinai ne tik mūsų šalyje, bet ir Vakarų pasaulyje apie automobilį svajojantys žmonės kartais pasirenka patį drastiškiausią būdą – net žudyti, kad įgytų išsvajotąją vertybę.
Egzekucija dėl BMW
Dar šiais metais prieš teismą turėtų stoti du 19 metų jaunuoliai, kurie šiemet kovo 8-osios vakarą Rūdninkų girioje (Šalčininkų r.) į mirtinus spąstus įviliojo 35 metų vilnietį, kuris už 16 tūkst. litų norėjo parduoti 2001 metų laidos automobilį BMW. Apsimetę potencialiais pirkėjais, BMW fanatikai pasikvietė vyrą į mišką, ten jį smarkiai sumušė, o paskui nušovė.
Paaiškėjo, kad nusikaltimą įvykdė du 19 metų vaikinai. Netrukus sulaikius įtariamuosius, pagrobtas automobilis buvo rastas viename sostinės garaže. Abu juos teismas leido suimti trims mėnesiams. Į teismą atvesti jaunuoliai prisipažino įvykdę nusikaltimą. Jiems pareikšti įtarimai dėl nužudymo iš savanaudiškų paskatų. Manoma, kad jaunuoliai šiam nusikaltimui ryžosi norėdami pagrobti automobilį.
Abu įtariamieji žudikai ir BMW grobikai – buvę bendramoksliai. Vyresnysis mokėsi paskutinėje vienos Vilniaus rajono gimnazijos klasėje, kiek jaunesnis jo draugas šią mokyklą jau yra baigęs. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš žudikų tandemo jau prieš metus dėl aistros BMW automobiliams buvo patekęs į policijos akiratį – jis įtartas minėtos markės mašinos vagyste, o dirbdamas prekybos centre nugvelbė bendradarbio telefoną.
Gimnazijoje mokęsis jaunuolis į policijos akiratį anksčiau nebuvo patekęs.
Istorija sujaudino britus
Kodėl jauniesiems Vilniaus rajono gyventojams dėl BMW taip aptemo protas, kad ryžosi žudyti, paaiškės teisme narpliojant šio kruvinojo apiplėšimo bylą.
Galima teigti, jog ši skaudi istorija – 2001 metų rudenį ne tik Jungtines Amerikos Valstijas, bet ir visą Europą pašiurpinusios žiaurios automobilio vagystės kopija.
Apiplėšimo bylos už Atlanto eigą smulkiai pasakojantis Amerikoje 2011 metų lapkričio mėnesį pasirodęs dokumentinis filmas „Bedugnėje“ (Into the Abyss) sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Jo režisierius vokiečių kilmės kino kūrėjas Werneris Herzogas – garsus dokumentinio kino meistras. Jis praeityje ne kartą prestižinių kino apdovanojimų ceremonijose buvo nominuotas ir apdovanotas už savo kūrybą.
Dviejų žudikų išpažintys prieš įjungtą vaizdo kamerą pakerėjo net šaltumu pasižyminčią britų visuomenę, mat filmas 2012 metais svarbiausioje Jungtinės Karalystės dokumentinio kino šventėje laimėjo geriausios juostos titulą.
Per vakarą – trys lavonai
Gretinant amerikiečių ir Vilniaus rajono gyventojų kriminalinių bylų panašumus ir skirtumus, galima prieiti išvadą, kad jaunuosius žudikus apakino begalinis troškimas bet kokia kaina pagrobti svetimą automobilį.
Amerikoje, panašaus amžiaus jaunuoliai Michaelas Jamesas Perry ir Jasonas Barkettas vieną 2001-ųjų spalio vakarą nutarė apiplėšti vieno JAV miesto užmiestyje prašmatniame nuosavų namų kvartale gyvenančią moterį Sandra Stokkler. Jaunuolius suviliojo jos kieme stovintis išvaizdus automobilis – raudonas sportinis „Chevrolet Camaro“.
Filme „Bedugnė“ atvirai savo išgyvenimais dalijosi iki gyvos galvos nuteistas kalėti J. Barkettas ir M. J. Perry. Pastarajam 2010-ųjų liepos 1-ąją Teksase buvo įvykdyta mirties bausmė – sušvirkšta mirtina nuodų injekcija.
Būtent Teksaso valstijos griežtojo režimo kalėjimuose ir buvo nufilmuoti išsamūs žudikų pasakojimai. M. J. Perry apie save pasakojo likus savaitei iki mirties bausmės įvykdymo. Keista, bet iš vaikino veido retai dingdavo šypsena.
Filme parodyta policijos vaizdo medžiaga, kaip prieš mirtį S. Stokkler virtuvėje kepė sausainius ir žiūrėjo per televiziją rodomą programą. Jaunuoliai pasibeldė į aukos namus ir suvaidino, kad netoliese sugedo jų automobilis.
Po grumtynių M. J. Perry į S. Stokkler paleido mirtiną šūvį. Vėliau nužudytosios kūną jaunieji budeliai įvyniojo į pledą ir palaidojo netoliese esančiame ežere.
Įvykdę nusikaltimą vaikinai suskubo grįžti į nuosavų namų kvartalą nugvelbti prabangiojo „Chevrolet Camaro“. Norint tai padaryti reikėjo įveikti tvirtus vartus. Atsitiktinai prie įvažiavimo jie sutiko du jaunuolius. Kad patektų į gyvenamąją teritoriją, M. J. Perry ir J. Barkettas du jaunus gyventojus suviliojo į gretimą miškelį. Patikliems jaunuoliams žudikai pasakė, kad čia jų laukia draugas.
Miške be didesnių ceremonijų į atsitiktinai kelyje pasitaikiusius vaikinus buvo paleisti šūviai. Jie abu nužudyti siekiant išgauti vartų kodą, kad būtų galima patekti į teritoriją.
Bylą tyrusiems amerikiečiams pareigūnams toks žudikų ciniškumas paliko nemažai mįslių, tačiau taip ir nepavyko nustatyti, ar trims žmonėms gyvybę atėmę jaunuoliai tą vakarą buvo apsvaigę nuo narkotikų.
Abu slėgė nepriteklius
Žudikai buvo pastebėti, kai po miestą ėmė važinėtis iš nužudytų jaunuolių paimtu baltu visureigiu. Automobilį atpažino vienos iš aukų artimieji. Vėliau šalia miške nušautų jaunuolių kūnų buvo rasta cigarečių nuorūkų. Ant vienos jų aptikti vieno žudiko DNR pėdsakai.
Vis dėlto net prispausti policininkų jaunieji amerikiečiai lengvai nepasidavė. Šalia vieno motelių esančioje automobilių aikštelėje M. J. Perry ir J. Barkettas ėmė šaudyti į juos persekiojančius pareigūnus. Per susišaudymą buvo stipriai apgadinti abiejų skirtingose barikadų pusėse buvusių vyrų automobiliai. Jaunieji žudikai šūviais sužeidė vieną iš juos sučiupti bandančių policijos patrulių
Kalėjimo bausme iki mirties nuteistasis J. Barkettas filmo kūrėjams pasakojo, kad per susišaudymą su policininkais ir jis, ir jo porininkas patyrė nemažai sužalojimų – į kūną smigo ir nugvelbto automobilio stiklų šūkės, ir nuo kulkų atskilusios motelio sienos.
M. J. Perry prisipažino, kad ilgą laiką gyveno palaidai – buvo benamis, vagiliaudavo, vartojo kvaišalus, todėl J. Barkettas nesunkiai įkalbėjo ryžtis automobilio vagystei. J. Barkettas taip pat sunkiai vertėsi – ilgą laiką gyveno vargingiausių amerikiečių sluoksniui įprastuose apšiurusiuose vagonėliuose su ratais.
Savo naujuoju bičiuliu M. J. Perry jis rūpinosi tarsi mažuoju broliuku.
Grobis virto metalo laužu
Filmas pateikia aukų artimųjų prisiminimus ir ištraukas iš nusikaltimų vietose nufilmuotos policininkų vaizdo medžiagos.
Režisieriui W. Herzogui jaunųjų žudikų draugai prieš kamerą atskleidė, kaip įvykdę nusikaltimą M. J. Perry ir J. Barkettas pasakojo, jog laimėjo įspūdingas JAV dolerių sumas loterijoje.
Neva pasinaudodami išloštais pinigais jie abu nutarė įsigyti įspūdingus automobilius. Vienai merginai tokios pasakos sukėlė nemažai įtarimų. Be to, automobiliuose ji pastebėjo nemažai vogtų daiktų. Sportinio „Chevrolet Camaro“ salone mėtėsi šaunamųjų ginklų.
Sėdėdamas už grotų J. Barkettas optimistiškai kalbėjo, kad galbūt kada nors jam atsivers kalėjimo vartai. Pirmojo laipsnio trijų asmenų žmogžudystę jis įvykdė būdamas 19-os, o pagal Amerikos įstatymus jo byla galėtų būti peržiūrėta, kai jis sulauks 59 metų.
Kodėl J. Barkettas pasirinko nusikaltėlio kelią, gilesnių priežasčių toli ieškoti nereikia, mat jo tėvas per gyvenimą teistas net 7 kartus. Jau būdamas trylikos jis svaiginosi narkotikais. Paauglystėje dažnai patekdavo už grotų. Net penkis sykius atliko bausmę JAV kalėjimuose. Paskutinė jam skirta bausmė griežta – 40 metų truksiantis įkalinimas. Panašu, kad savo gyvenimą vyriškis baigs belangėje.
„Teismo prašiau, kad nenubaustų sūnaus mirties bausme, nes jo prasižengimas niekaip nepaveiks kitų nusikaltėlių. Aš smulkiai aiškinau, kad mano berniukas neturėjo tinkamos vaikystės. Manau, Dievas išgirdo mano žodžius“, – sunkiai tramdydamasis prieš kamerą kalbėjo iki gyvos galvos nuteisto amerikiečio tėvas.
Kai teko atsiminti epizodą, kaip pirmąkart kalinių prigrūstame autobuse grotuotais langais sutiko antrankiais surakintą sūnų, vyrui nebepavyko sulaikyti ašarų.
Praėjus dešimčiai metų, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, nužudytosios S. Stokkler automobilis užfiksuotas policijos prižiūrimoje aikštelėje. Jaunuolių išsvajotas „Camaro“ stovėjo surūdijęs. Keistas ženklas – jo viduje ėmė augti medis.
Moralas toks: trijų nekaltų žmonių gyvybes atėmęs ir dviejų vargingoje aplinkoje gyvenusių jaunuolių gyvenimus suluošinęs automobilis virto metalo laužo krūva. Gal ne veltui sakoma, kad realus, tamsus gyvenimas pametėja pačius geriausius siužetus tiek dokumentiniams, tiek vaidybiniams kino filmams.
Dailius Dargis
