Regis, Lietuvoje esama dviejų Deividų Norvilų, o trumpiau tariant - Deivių.
Vienas - solidus vyrukas, turintis aukštąjį išsilavinimą, puikiai dainuojantis ir puikiai mokinantis tai daryti kitus, nekvailas, o kitas - dalyvaujantis visokiuose renginukuose drauge su, atvirai tariant, nei balso, nei klausos neturinčiomis "žvaigždutėmis", leidžiantis televizijai krėsti iš savęs cirkus fabrikuojant prasto skonio meilės intrigas su kitais televizijos herojais... Šiandien klausiame Deivio, kuris iš tų dviejų - tikrasis?
- Tau smagu figūruoti tame pačiame kontekste su Natalija Zvonke, Mia, šou blizgučiais, šou skandalais ir šou meilės istorijomis?
- Ką tu turi omeny? Dalyvavimą konkurse "Dainų daina"? Tiesą sakant, nenorėjau jame dalyvauti - buvo kalbama, kad tai atrankos į "Euroviziją" konkursas, aš nenorėjau ir nenoriu dalyvauti "Eurovizijoje", todėl nemaniau, kad verta rungtis "Dainų dainoje". Mane įkalbėjo tik sakydami, kad tai nieko bendro neturės su "Eurovizija", kad tai bus nacionalinės dainos konkursas - lietuviškas San Remas. Pamaniau, kodėl gi ne - kaip tik turėjau naują kūrinį, juo džiaugiausi, buvau jau seniai ką nors sukūręs savo, tad ir sudainavau ją.
Man dvigubai skaudu dėl to, kaip buvo pasielgta su šia daina, nes į ją sudėjau visą savo meilę tėvynei. Esu Lietuvos patriotas ir labai norėjau turėti savo repertuare dainą apie savo šalį, apie savo jausmus Lietuvai. Niekada nepalikčiau savo šalies, niekur, už jokius turtus neišvažiuočiau gyventi. Nostalgiją savo šaliai pradedu jausti vos atsidūręs už jos sienų, o išverti svetur pajėgiau daugiausia dvi savaites...
Norėjau į dainą sudėti ir save, mažą vaiką, mojuojantį trispalve, ir savo tėvą, budintį prie Televizijos bokšto... Matyt, sprendžiamąją galią turi antipatriotiškai nusiteikę žmonės.
Be to, norėjosi, kad turėtume ką dainuoti per Vasario 16-ąją, kitas patriotines šventes... Nežinau, ar pastebėjai, bet nėra ką dainuoti. Manau, kaip tik dėl nuoširdumo ši daina ir laimėjo daugiausia žiūrovų balsų. Manau, kaip tik tai daug ką išgąsdino ir prasidėjo mano nulaipinimo nuo scenos kampanija.
- O tu iš tiesų ranką prie širdies pridėjęs gali pasakyti, kad tos dainos nenusirašinėjai?
- Žinoma. Aš ne tik tos dainos - aš net tokios grupės pavadinimo girdėjęs nebuvau. O net ir dabar paklausęs nesutinku, kad jos panašios - dainose viso labo sutampa penkių natų motyvas. Tai natūralus atsitiktinumas, kiekvienas muzikantas tokių atsitikimų yra patyręs savo kailiu. Paklausykite Izraelio valstybės himno ir Smetanos simfoninės poemos "Vltava" - jie identiški. Ir niekas Izraelio nekaltina plagiatu. O mano ir tonacija kita, kita harmonija, kitas tempas, kitas kontekstas. Skalpuojant pagal tokius kriterijus reiktų nuskalpuoti daugiau nei pusę Lietuvos dainininkų.
- Betgi tu - Lietuvos autorių teisių gynimo agentūros globotinis. Kodėl jie tavęs - savo autoriaus - neapgynė? LATGA-A šiuo atveju juk lyg ir tavo profsąjunga, tu gi jiems pinigus uždirbi.
- Aš irgi maniau, kad ši agentūra turėtų mane ginti, tačiau jie, užuot gynę, mane nuteisė. Todėl linkiu kitiems muzikantams pasimokyti iš mano situacijos ir įsidėmėti, kaip elgiasi LATGA-A jos narį ištikus bėdai. Jie užsiima radikaliai priešingais dalykais, nei turėtų užsiimti. LATGA-A surenka apie 15 mln. litų per metus. 12 mln. iš šios sumos surenkama iš popmuzikos. O jie, užuot gynę, skuba nuteisti. Juo labiau, kaip Benjaminas Gorbulskis sakė: "Visa muzika sukurta, tik ne visi pinigai už ją atsiimti".
- Man būtų liūdna girdėti, kad šiuo atveju B.Gorbulskiui pritari...
- Popmuzikos neišnaudotų motyvų praktiškai nėra - gal jų dar turi indai ir Egiptas, bet tai jau ir viskas...
- Deivi, bet juk menininkai turi auginti publikos skonį, o ne jam pataikauti? Eik į moderną, kurk ateities muziką...
- Manau, tai, ką dainuoju su maestro Eduardu Kaniava, be abejonės, yra rimtoji muzika. Tik populiariajame apvalkale. Jeigu mes įrašytume vien G.Verdi arijas, vargu ar mūsų albumo klausytųsi daug žmonių. Muzika taikosi prie rinkos ir nieko čia nepadarysi. Aš juk neparduodu savęs, nesiverčiu per galvą, nedainuoju juk per prievartą, nedainuoju tos muzikos, kuria šlykščiuosi. O dėl moderno... Manau, net tau pačiam nebūtų lengva jos klausytis... (Juokiasi.)
- Na, taip, tačiau... Pirmą kartą su tavimi dariau interviu prieš gerą dešimtmetį, kai buvai dar tik beįsižiebiantis dainininkas. Jau tada man sakei, kad savo malonumui klausaisi sunkiojo roko ir net metalo, o dainuoji "popsą", nes reikia įsitvirtinti muzikos pasaulyje, reikia iš muzikos valgyti duoną. Šiandien jau esi garsus, patyręs, turintis didžiulį galimybių lauką. Juk jau gali pats diktuoti, o ne taikytis prie esamos situacijos?
- Aš jau padariau kardinalų žingsnį. Į klasikinį dainavimą. Dainininkas turi dainuoti - tai ir darau. Manau, sutiksite su manim, jei pasakysiu, kad mano koncertai nėra šou - mano šou yra mano balsas.
- Bet kurgi tavo širdis?
- Na, tikrai nesijaučiu operos atlikėjas.
- Aš ir nevarau tavęs iš popscenos, tačiau...
- Nebus kitaip. Čia kaip ir su humoru - muziką kiekvienas renkasi pagal savo išsilavinimą. Liūdna, bet manau, kad kaip vejamės "makdonaldą", taip ir vysimės. Žmonių, deja, nedomina garsių žmonių talentai ir pasiekimai - juos domina, kas su kuo miega.
- Tačiau ar muzikantui savaime nėra ydinga nuolat tupėti televizijos eteryje?
- Muzikavimas ir populiarumas yra du skirtingi dalykai. Ne visos televizijos žvaigždės išties yra dainininkai. Aišku, dėl to tupėjimo eteryje šiuo atveju kliūva ir man, tačiau aš juk muzikuoju ne tik eteryje, sutinki?
- Taip. Be to, ir laidas vedi labai profesionaliai. Dėl to neturiu tau jokių priekaištų. Tačiau leisti televizijai manipuliuoti savo vardu ir biografija? Ką reiškia tas televizinis "romanas" su Renata?
- Et, juk pats žinai, žmonėms burnų neužčiaupsi - tegu kalba... Čia, beje, derėtų padėkoti tavo kolegoms žurnalistams.
- Bet juk abu puikiai žinom, kad visa tai inicijavo televizija?
- O ką aš galiu padaryti?
Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Julius/Brigita“.
