Vos ne kiekvieną dieną girdime apie mirtinai pasibaigusius konfliktus asocialiose šeimose, landynėse, šiukšlynuose. Pirmadienio įvykis Panevėžio rajone – ne išimtis.
Tą ankstų pirmadienio rytą visi nuolatiniai „darbininkai“, ieškantys to, ką dar galima kur nors pritaikyti ar parduoti, rinkosi į Šilagalio (Panevėžio raj.) sąvartyną. Reikėjo skubėti – jau nuo liepos pradžios sąvartynas oficialiai uždarytas, o rudenį žadama užversti jį žemėmis ir apsodinti sodinukais.
Tokių nuolatinių „aukso ieškotojų“, pasiruošusių patikrinti kiekvieną išmestą daiktelį – atkirsti, atpjauti ar išplauti, – susirinko nemaža grupelė. O visokio „gero“ čia dar buvo likę į valias.
Pavargus – „atsigaivinama“
Pasiknaisioję kokias 4 valandas ir surinkę nemažas krūveles metalo, popieriaus, įvairių rakandų ir butelių, „darbininkai“ nutarė pailsėti ir susispietė prie čia pat „susiorganizuotų“ alaus „bambalių“.
Prie Jono (pagal dokumentus – Ivanas Mileris, 56m.) įsirengto laikino „būsto“ įsitaisė Audronė (51 m.) bei Kęstutis (53 m.) Blaževičiai ir dar pora „privargusiųjų“.
Kai gerai apšilo, Audronė, susisukusi rastą tolio gabalą, susiruošė namo į šalia Panevėžio esančius „Klevo“ sodus ir paragino Kęstutį – girdi, užteks lakti, geriau uždengsim savo namukui stogą. Tačiau Kęstas stogo dengti visai nenorėjo, o ir „bambalyje“ dar buvo likę alaus – negi paliksi viską vienam Jonui pabaigti...
Audronė numojo ranka ir nudrožė namo.
„Už kokių poros valandų, apie 3-ią dienos, parlėkė mano Kęstas, visas kruvinas, išsigandęs, – vėliau pasakojo Audronė. – Rankoje laikė įrankius, kuriais naudojosi dirbdamas šiukšlyne. Kirvuką, na tokį, kur virtuvėje mes, moteriškės, mėsą kapojame, žnyples... Kirvukas visas kruvinas... Metė jis tuos įrankius ir, man surikęs: „Joną nukirtau, užmušiau ir padegiau...“ – pasileido per sodus... Aš išsigandusi čiupau tuos įrankius ir pakišau po kaimynų tvora į krūmus, o pati puoliau skambinti policijai. Ką aš žinau – gal jam protas pasimaišė ir grįžęs dar mane nukirs...“
Užkapojo ir padegė
Pareigūnai atvyko greitai. Pasiėmę Audronę nuvažiavo į sąvartyną ieškoti užmuštojo. Lavono niekur nesimatė, tačiau kai kur aptiko kraujo dėmių, vilkimo pėdsakų. Į paieškas įsijungė ir kiti sąvartyne dar tebesidarbavę sugėrovai, kol galų gale aukštoje žolėje Audronė pamatė kyšančias apdegusias kojas.
„Nėjau žiūrėti, policininkai patys jį paėmė, – girtose akyse suspindo ašaros. – Visa galva tuo kirvuku sukapota. Ir padegtas – gal pėdsakus norėjo paslėpti, ar ką... Nežinau, kas jam užėjo, – traukė pečiais Audronė. – Kai išgerdavo, Kęstas būdavo labai piktas. Jam labai skaudėdavo skrandį – susirietęs lakstydavo, ir tuomet jau – traukis iš kelio. Antraip smogdavo, nežiūrėdamas nei kam, nei kur.... Aš jam ne kartą sakiau – eik pas daktarus, gal tau vėžys, bet tas neklausė...“
Jokios meilės nebuvo
Paklausta, gal žino, dėl ko vyrai susipyko, gal koks nelaimingas „meilės trikampis“ čia įsipynęs, Audronė tik rankomis sumosavo: „Nebent jam girtam pasivaideno. Tu man primokėk, aš su tuo Jonu nebūčiau prasidėjusi! Kam man reikalingas toks senas diedas – maniškis gi jaunesnis! Be to, nemėgstu aš melagių. O Jonas toks ir buvo: nuolat meluodavo, girdavosi giminyste su kunigais, su visokiais garsiais ponais. Jei tu tokius įtakingus žmones pažįsti, tai ko gi šiukšlyne gyveni? Susmirdęs visas! Turėjo jis tokią seną sutrešusią trobą kažkur prie Upytės (Panevėžio raj., Upytės seniūnija), bet ten, matyt, jau seniai nebuvęs – viskas apleista. Vis su tais pačiais „kerziniais“ batais, tom pačiom suplyšusiom kelnėm, apšepęs. Turėjo jis tokią pašiūrę sąvartyne įsirengęs: pasistatė fotelį, spintelę, kurioje laikydavo maistą, uždengtą polietilenu, – taip visą vasarą ir praleido...“
Vyro nelankys
Pareigūnai greitai surado dar soduose besiblaškantį Kęstutį Blaževičių, kuriam buvo nustatytas daugiau nei dviejų promilių girtumas. Vyras nesigynė nužudęs savo sugėrovą. Tyrėjai ir ekspertai turės nustatyti, ar žmogus mirė anksčiau nei buvo padegtas, ar degė gyvas. Nuo to priklausys, koks bus K. Blaževičiui pateiktas kaltinimas .
Beje, tiek Kęstas, tiek Jonas buvo ne kartą teisti, dažniausiai dėl to, kad vogdavo, kai „šnapsui“ pritrūkdavo pinigų.
Visai šalia Panevėžio, soduose, sukiužusioje troboje gyvenanti A. Blaževičienė nesigaili paskambinusi policijai ir drąsinasi nepražūsianti be Kęsto. „Ne pirmą kartą už grotų papuola, – numoja ranka moteris. – Apsivogęs buvo, sėdėjo 10 mėnesių. Sėdėjo ir jaunystėje. Grįžo, priėmiau – kurgi dėsis. Vis tik vyras – 32 metus kartu išgyvenom, tris vaikus užauginom. Bet va, pragėrė darbą – vairuotoju dirbo. Pardavė ir pragėrė butą... Dabar tenka čia glaustis...“
Namas – tipiškas prasigėrusios šeimos būstas: sutrešusiais langais ir sulaužytomis durimis, kiauru stogu, pro kurį gailiai išlindęs „buržuikės“ kaminėlis, palaikės užuolaidos. Daržas ir sodas seniai nematė šeimininkų rankos. Tačiau Audronė save tarsi ramina: „Ką norėjo, tą ir gavo. Reikia galvot, ką dirbi. Tegu sau sėdi, jei durnas buvo... Ir nelankysiu jo. Bet sūnus buvo, cigarečių nunešė...“ Ir priduria: „Man vaikai padės, suremontuos duris, malkų nusipirksiu – ir bus gerai..“
Buvo vienišius
Kaip papasakojo Upytės seniūnijos darbuotojai, Ivanas Mileris į netoliese esantį vienkiemį atsikėlė prieš 12 metų. Palikęs Pasvalio rajone žmoną ir dukrą, jis apsigyveno pas savo pusbrolį. Matydami, kad abu vyrai nepajėgia tvarkytis, neturi darbo, seniūnijos socialiniai darbuotojai ne kartą siūlė padėti, tačiau Ivanas atsisakydavo.
Prieš kelerius metus giminaitis mirė, o Ivanas uždarbiaudavo pas ūkininkus. Retai jis pasirodydavo Upytėje, o paskutiniu metu seniai jį kas ir bematė. Kadangi vyras su niekuo nebendravo, tai jo niekas ir nepasigedo.
Apie tai, kad Ivanas nužudytas, seniūnijos darbuotojai sužinojo iš pareigūnų. Ėmė ieškoti giminaičių ir žmonos, su kuria, pasirodo, Ivanas nebuvo oficialiai išsituokęs. Vargais negalais buvo rasti tik tolimi giminaičiai, gyvenantys Viešvilčiuose (Panevėžio raj.), kurie, kaip tikisi seniūnijos darbuotojai, pasitarę su vaikais, sutiks palaidoti Ivaną.
Jonė Ožalaitė
