Šiuo metu, jau vien pats žodis reformos Lietuvoje daugumai kelia alergiją ir daug kas pasakys, kad "užteks mums tų reformų" - geriau jau "rami ir normali" evoliucija.
Kai vieną kartą bandžiau pasiteirauti apie "kai kurias" Rusijos problemas pagal mainų programą metams į Ameriką atvažiavusios rusės studentės, ji liūdnai į mane pasižiūrėjo pavargusiu žvilgsniu - "nu, tai ką daryti... ką vėl kokią revoliuciją?". Tuomet supratau, kad Rusijoje kiekviena reforma yra revoliucija. O dar nė viena revoliucija rusams nepasirodė labai naudinga. Tikriausiai dauguma rusų galvoja, kad geriau jau "tyliai tyliai... kaip nors, kaip nors... gal kaip nors pragyvensim... o juk ir algos didėja po 10 proc. kasmet ir kiekvieną dieną dygsta naujos parduotuvės... Jeigu dar neapsileisim su armija, tai nors mūsu universitetai ir kompiuteriai nebus tokie geri, gal bent Kinija mūsų nepuls, nes bijos. O Vokietija mūsų nepuls nes jai duosim dujų".
Nors nemaža dalis Lietuvos visuomenės irgi mąsto, kad "gal tyliai tyliai... kaip nors, kaip nors", bet, deja, "Sodrai", švietimo sistemai ir visuotiniam "nežinojimui" apie biudžeto deficitą - reikia ne evoliucinių poslinkių, bet kardinalios revoliucijos. Politikams, žiniasklaidai ir aktyviajai visuomenės daliai be visuotinio "susimirksėjimo" belieka dvi veikimo priemonės - "gąsdinti", kad bus "blogai" jei nedarysime to ir to, ir taip pat daryti radikalias reformas per daug nesiafišuojant, kad tai yra reformos ir apsimetant, kad tai tiesiog normali evoliucija įprasta "normaliame pasaulyje".
Šiame globaliame pasaulyje Lietuvos valstybei, kaip ir krepšinio komandai, teks turėti autorinę ir originalią strategiją, pritaikytą vietiniai situacijai. Kas gi būtų, jei Lietuvos krepšinio rinktinės treneriai pradėtu bandyti žaisti "kaip japonai, vokiečiai ar netgi amerikiečiai" - tiktai savitas, lietuvių fizinėms savybėms ir konkrečiai komandos sudėčiai tinkamas žaidimo stilius gali pasiteisinti, nors mokytis galima beveik iš visų.
Kadangi Lietuvos verslas neišvengiamai žaidime "vienas-prieš-vieną" sunkiai konkuruos su "didesniais ir greitesniais", kad ir Amerikos konkurentams, Lietuvos valstybė ir valstybinis sektorius privalo "aplošti" daugumos Europos šalių valstybinį sektorių, nes šiuo metu tai visai įmanoma padaryti. O Lietuvos visuomenė ir žiniasklaida turi nustoti valstybinį sektorių traktuoti kaip "priešininką" ir pradėti į jį žiūrėti kaip į sąjungininką, kurį tiesiog reikia nukreipti teisinga linkme ir pastoviai kontroliuoti. Dabartinė vyriausybė dėl esamos politines situacijos ir telikusių dviejų metų tikriausiai nesugebės imtis esminių "Sodros" ar švietimo reformų. Ji tegali atlikti "juodą paruošiamąjį darbą" toms slaptoms radikalioms reformoms, kurias privalės atlikti už dviejų metų atėjusi dauguma (tikėkimės, kad tokia bus). Beje, už šešių metų daugumą šių reformų jau gali būti per vėlu pradėti.
Gedimino Kirkilo vyriausybė turėtų radikaliai sumažinti biudžeto deficitą, gal netgi paversti jį pertekliumi ir bandyti "aptirpdyti" 13 milijardų litų valstybės skolą. Tuo pačiu metu ji turi ir toliau didinti į asmenines sąskaitas patenkančių "Sodros" mokesčių dalį. Nuo 2007 m. iš 34 proc. Sodros mokesčio į asmenines kaupiamąsias sąskaitas galės patekti 5,5 proc. arba apie šeštadalį kaupiamoje programoje užsiregistravusių žmonių pinigų. Galbūt Seimas turėtų nuspręsti, jog asmeninių sąskaitų proporcija ir toliau bus didinama po 1 proc. kasmet - tačiau tam reikalingas daugelio partijų bendras strateginis pritarimas, kad ši tvarka nebūtų kaitaliojama po kiekvienų rinkimų. Esminė Sodros reforma bus ganėtinai brangi, tačiau kuo toliau tuo ji brangiau kainuos. Vis didesnei "Sodros" mokesčio daliai einant į asmenines sąskaitas, liks vis mažiau pinigų dabartinių pensininkų pensijoms. O tai reikš, kad pensijos turės būti dalinai finansuojamos iš kitų mokesčių - pajamų, PVM, ar biudžeto deficito, t.y. skolinimosi. Reformą būtina tęsti ir intensyvinti, nes šiuo metu Lietuvoje dirba ir "Sodros" mokesčius moka pati gausiausia Lietuvos karta - gimę 1950-90 m. arba tiems kuriems tarp 16 ir 56 m. Tuo tarpu, šiuo metu į pensiją išeina dėl istorinių aplinkybių labai praretėjusi Antrojo pasaulio karo ir pokario - 1940-49 m. arba 57-66 m. amžiaus karta. Taigi, yra idealios sąlygos didinti į asmenines sąskaitas einančių pinigų proporcijas (gal netgi po 2 proc. per metus), o dalį dabartinių pensijų mokėti iš kitų mokesčių.
Palankesnės sąlygos ir perspektyvos gauti didesnes pensijas ne tik sumažintų "vokelių" paplitimą, bet ir būtų rimta motyvacija lietuviams dirbti Lietuvoje, nes įvykdžiusi tokias reformas Lietuva turėtų viena patraukliausių dirbantiems sistemų Europoje. Tuo tarpu, jei reforma būtų atidėliojama ar išvis sustabdyta, tuomet kai pradedant nuo 2010-2015 m. į pensiją pradės išeidinėti gausiausioji pensininkų karta, o į darbo rinką ateiti mažiausioji dirbančiųjų karta (gimę po 1990 m.), situacija tik blogės ir politinės valios šiems sprendimams bus vis sunkiau surasti.
Kalbant apie dabartinę pensijų sistema, negalima neatkreipti dėmesio į paradoksalią situaciją, kai nors vyrai Lietuvoje vidutiniškai tegyvena 65 m., o moterys net 77 m., tačiau vyrai išeina į pensiją sulaukę 62,5 m., o moterys tesulaukusios 60 m. Tokia tvarka ne tik neturi jokios logikos, bet ir neatlaiko jokios kritikos. Skirtingas pensijinis amžius yra visiškas sovietinis reliktas, kitose pasaulio šalyse vargu ar kur naudojamas. Jei pensijinis amžius ir galėtų skirtis, tai tik tuomet jei moterys išeitų į pensiją vėliau negu vyrai.
Beje, apie sunkią Lietuvos socialinę padėtį liudija ir tai, jog Lietuvoje vyrai 1990 m. gyveno ilgiau nei 2005 m. (gyvenimo trukmė sumažėjo nuo 66,4 iki 65,3 m.). Didžiausias nuosmukis buvo 1999-95 m., kuomet gyvenimo trukmė sumažėjo 3 metais (iki 63,3). Tuomet gyvenimo trukmė ilgėjo iki pat 2003. O paskui, kažkodėl nuo 2003 iki 2005 tiek vyrų, moterų gyvenimo trukmė neženkliai sumažėjo. Tai be abejo susiję su prasta sveikatos apsaugos sistemos būkle, vienu didžiausiu Europoje mirtingumu keliuose ir nelaiminguose atsitikimuose darbe, savižudybėmis ir prasta daugelio žmonių psichologine būsena. Kaip minėjo Saulius Spurga, Lietuvos moksleivių psichologinė savijauta taip pat prasčiausia Europoje, todėl būtų galima spėti, jog ir suaugusiųjų savijauta yra panaši.
Taigi, naujosios Gedimino Kirkilo vyriausybės laukia daug svarbių darbų, tarp kurių biudžeto deficito mažinimas ir "Sodros" reformos atgaivinimas - visų pirma parengiant programą kaip įmokų į privačias sąskaitas proporcija bus didinama po 2007 m. ir kaip tuomet bus finansuojamos dabartinių pensininkų pensijos. O taip vyriausybė ir Seimas turėtų ryžtis, kad ir nelabai populiariam žingsniui - visų pirma sulyginti moterų pensijinį amžių su vyrų (t.y. pakelti ji nuo 60 iki 62,5 m.) ir galvoti apie netolimoje perspektyvoje bendro pensijinio amžiaus didėjimą iki 65 m.
***
Atkreipkite dėmesį į „Peticiją 2007“ (2007 http://www.petitiononline.com/ibraz2/) dėl gimstamumo ir Lietuvos demografinės padėties gerinimo.
Taip pat į „Peticija 2007 b“ (http://www.petitiononline.com/ibraz3/ ) dėl mažesnio biudžeto deficito 2007 metais.
Be to, galite nusiųsti nuorodas į šias dvi peticijas savo draugams ir pažįstamiems.(Pasirašant jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.)
