Kovo 7 ir 8 dieną Valstybinio jaunimo teatro “Debiutų zonoje” pristatomas naujas Andriaus Pulkauninko fizinio-vizualinio teatro spektaklis “Skenduoliai”. “Debiutų zona” - atvira kūrybos erdvė Jaunimo teatro Salėje 99, kurioje jaunieji menininkai pristato teatro, šokio, muzikos, literatūros ir dailės projektus.
Balandžio mėnesį savo naujausią spektaklį “Tundra. Dvi seserys” pagal A. Čechovo pjesę “Trys seserys” pristatys jaunas režisierius Agnius Jankevičius, Muzikos akademijos diplomantas, režisieriaus Jono Vaitkaus studentas.
Šiuo metu vis didesnį pagreitį įgaunančioje "Debiutų zonoje" turėtų įvykti skandalinga premjera - sparčiai garsėjantis jaunas režisierius Andrius Pulkauninkas garantuoja provokuojančią ir šokiruojančią savo "Skenduolių" akistatą su žiūrovais. Šiame spektaklyje, pasak režisieriaus, “žiūrovai pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje išvys nuogo kūno vizualizaciją, Moters-Giltinės-Meilužės anafemą ir, žinoma, pjesės autorių, režisierių ir atlikėją viename asmenyje”. Spektaklyje, kuriame judesio kalba derinama su kulinarijos ir medicinos tekstų intarpais, be Andriaus Pulkauninko, dalyvauja profesionali šokėja Goda Laurinavičiūtė ir filologė Aistė Ptakauskaitė. “Skenduoliams” vaizdo projekciją sukūrė Rokas Tarabilda, muzikos autorius - Jonas Jurkūnas.
Į keletą klausimų atsakė spektaklio režisierius Andrius Pulkauninkas.
Kas lėmė tokios keistos temos pasirinkimą?
2002-ųjų vasaros pabaigoje Drūkšių ežere nuskendo du mano draugai Egidijus ir Jonas. Tai buvo žmonės, kurių grupei aš ir pats neformaliai priklausau, nes pats esu dirbęs ežere ir formaliai įvestas į skenduolių sąrašą, nes iš tą ežerą tyrusios ichtiologų kartos likome tik trise (nors nesu ichtiologas, bet esu skenduolis, bent jau vienas iš tų, kuriuos šaukia ežero dvasios). Mirtis tame ežere virtusi kasdienybe ir būtų kvaila to stipraus įspūdžio nepanaudoti mene.
Vadinasi, gali tiksliai apibūdinti tą keistą būseną?
Skendimas? Tai būtent ta akimirka, kai apima liūdesys ir pralekia gyvenimo kadrai - nuo pat nenusisekusios vaikystės iki to momento, kai vanduo užpila plaučius ir tamsa pasiglemžia sąmonę. Juk gyvenimas - tik tarpsnis, kai kvėpuojama, o vanduo - tai grįžimo į motinos įsčias iliuzija. Skendimas - tai lėtas grimzdimas iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą, įsiveliant į vis daugiau aplinkybių ir nesėkmių, o tai keičiasi taip pat dažnai, kaip ir turbulencinės srovės apie grimztantį objektą.
Iš atminties lieka tik pagražintos nuotraukos, nugludintomis šypsenomis ir formaliomis laikysenomis. Jos tokios abstrakčios, kad aš pats abejoju tuo, ką norėjau pasakyti, o ateities nėra. Taip jau susiklostė, kad ši karta ir negali kitaip kalbėti, kitaip gyventi ir kitaip jausti, kad dabarties skenduoliai nėra nei šalti, nei slidūs, jie tiesiog pasyvūs, savo abejingumu nuodijantys orą ir viską įvelkantys į nuolatinį slinkimą iš vienos buities taško į kitą. Tai tarsi sniegas, iškritęs ant kalno viršūnės ir turintis vienintelę viltį, kad kada nors grius nuo kalno viršūnės lavina, bet griaunanti lavinos jėga nereiškia sniego aktyvumo, o tik begalinį abejingumą įvykių tėkmei.
Kokius dalykus ypač akcentuotum šiame spektaklyje?
Individualų savo paties nereikšmingumo pojūtį ir slinkimą laike, nesukuriant konkrečios istorijos - nei charakterio, nei ezoterine prasme. Norėjosi materializuoti laiko kisielių, klampinantį mus vis giliau, nesvarbu, ar noriu to, ar man tai aktualu, ar tik atbukusios juslės nesugeba surišti manęs su šiuo pasauliu į stipresnę negu vienadienė jungtis. Kita vertus, norėjosi parodyti, kad ne tik nuotraukų nekrologas gali mus sieti su praeitimi, kad yra dar kažkas, kas neleidžia “kirviu” eiti į dugną.
Kodėl “Skenduolių” premjerai pasirinkai Jaunimo teatro Salės 99 erdvę?
Kadangi Lietuvoje nėra specialiai šiuolaikiniam šokiui skirtos scenos, šokio projektai rodomi teatruose. Nors išties tai tik stereotipinis scenų suskirstymas, nes pasaulyje nėra griežtai atskiriamos teatro ir šokio erdvės. Jaunimo teatras nėra išimtis, tačiau Salė 99 man yra labai jauki vien tuo, kad yra glaudus kontaktas su žiūrovu ir beveik intymi atmosfera - žiūrovai nėra atribojami nuo atlikėjų pertvaromis ar pakylomis. Be to, sunkiai besiverčiančiam Lietuvos šiuolaikinis šokis tik retuose festivaliuose tenka demonstruoti savo kompozicijas, tad puiku, kad yra galimybė pasirodyti ir ne festivalyje. O ir Jaunimo teatras man artimas nuo vaikystės, nes būtent čia dar būdamas vaikas pirmąkart pamačiau spektaklį. Galbūt tai turėjo įtakos renkantis tolesnį gyvenimo kelią.
Kokia tavo, kaip nepriklausomo kūrėjo, situacija šiandieninėje visuomenėje, kultūroje?
Būti nepriklausomam Lietuvos kultūriniame kontekste labai sunku ir finansiškai nenaudinga, tačiau laisvė yra pagrindinis dalykas, kuris mane, kaip menininką, skatina dirbti. Kitas dalykas, kad nesant teatro įstatymo, šiuolaikinis šokis neturi apskritai jokio statuso, negalima kalbėti apie socialines garantijas ar valstybės paramą, jos paprasčiausiai nėra. Todėl tokios iniciatyvos kaip jūsų “Debiutų zona” yra ypač prasminga - tai galimybė pasireikšti jauniems, dar nepripažintiems menininkams, nepriklausomai nuo jų statuso ar autoritetų uždangos, taip pat tai reali alternatyva miesto subkultūrai ir “suakropolėjusiems” pripažintiems scenos meistrams.
Pabaigoje tradicinis klausimas apie ateities planus…
Spektaklis “Skenduoliai” yra pakviestas į tarptautinius festivalius Potsdame, Berlyne ir Upsaloje, vyksta derybos su Jerevano festivaliu. Aš pats asmeniškai gegužės mėnesį vykstu į “Buto Breze Project” Švedijoje ir birželio mėnesį į Juodkalniją, Cestinos miestą, kur taip pat vyks festivalis. Planuose yra ir premjera, kuri galėtų įvykti spalio mėnesį.
