Jis tyliai, niekam per daug nepasakodamas keliauja savo svajonės link, o viena iš sudedamųjų svajonės dalių - jau šį rudenį pasirodantis pirmasis dainininko solinis albumas „SINCE1991“.
Petrai, papasakok, kaip jautiesi žinodamas, kad jau šį rudenį gims pirmasis tavo „vaikas”, t.y. muzikos albumas?
Jausmas - neeilinis. Daug kartų esu girdėjęs, kai prie kažkokio didesnio ar mažesnio projekto dirbantys žmonės sako, jog jo pabaiga, tai lyg vaiko gimimas. Ir tai tikra tiesa. Metai laiko praėjo nuo dienos, kai studijoje susitikome su prodiuseriais ir pradėjome darbus. Dabar jau matome šviesa tunelio gale ir lieka paskutiniai darbai ir įrašai. Iš tikrųjų, jausmas nerealus, kai žinau, kad žmonės jau visai netrukus galės klausytis mano kūrybos, mano atliekamų dainų. Tikiuosi, jiems patiks (šypsosi).
Naujausia tavo daina „L.A.” iš naujojo tavo albumo? Apie ką ji?
Tikrai taip, L.A. yra viena iš mano naująjį albumą reprezentuojančių dainų. Šį daina man lyg deklaracija gyvenimui. Gyvenimui, apie kurį svajojame, galvojame, idealizuojame ir patys norėtume vieną dieną jame atsidurti. Vieniems tai pasiseka padaryti greičiau, o kiti kartais užstringa rutinoje ir juos supančioje aplinkoje. Norisi, kad ši daina būtų tarsi įkvėpimas, motyvacija ar spyris į sėdynę padaryti tai, dėl ko iš tikrųjų atėjome į šį pasaulį. Manau, kad manasis pašaukimas – muzika.
Todėl taip ir stengiuosi gyventi: gyvendamas, dirbdamas ir kurdamas joje. Tai suteikia visapusiška pilnatvę, kurios ir norisi palinkėti visiems. O dainoje pasakojama istorija yra tiesiog fantazijos vaisius, bet ji iš dalies ir suponuoja tai, apie ką aš ir noriu pasakyti, kad dėl svajonės gyvenime galime padaryti bet ką. Net jei ir atrodo, kad jau padarėme viską, visuomet yra vietos kur pasistengti labiau. Man labai patinka čia puikiai tinkantis vienas posakis: „Siek neįmanomo, pasieksi maksimumą!”.
Tuomet natūraliai kyla klausimas: kokia Tavo didžiausia svajonė?
Galbūt aš neatsakysiu visiškai atvirai, nes kai ką reikia pasilikti ir sau, o ypatingai svajones, nes po to, kaip sakoma, jos gali ir neišsipildyti (juokias). Bet didžiausia mano svajonė - būti laimingu. Ir ją aš pirmą kartą pasakiau Marijui Mikutavičiui, dar 2011-tais metais, kai jis manęs to paties paklausė „Lietuvos Talentų” atrankoje.
Manau tai yra didžiausia svajonė kiekvieno, kurios negali įsigyti už jokius pinigus. Taip, vieniems svajonės susideda iš materinių ir materialiai brangių dalykų, kitiems iš visiškai mažų ir nematomų, bet labai moraliai vertingų. Ir tikra tiesa, kad laimę visi suprantame skirtingai, bet kad būtume iš tiesų laimingi kartais turime gerai pasikapstyti viduje, kad suprastume, visų pirma, ko norime iš to trapaus ir trumpo, bet tuo pačiu, nuostabaus bei neįkainojamo gyvenimo.
