„Kai susiruošėme su visa persikelti į Norvegiją, aplinkiniai į tai žiūrėjo skeptiškai. Niekas netikėjo, kad sugebėsime su tiek vaikų (6 – aut. past.) įsitvirtinti... Šiuo metu tie, kurie labiausiai abejojo mūsų galimybėmis, tyli nuleidę galvas“, - su gera nuotaika net 10 metų senumo įvykius prisimena tv3.lt pašnekovė Rasa.
Gyvenimo tarpsnį Norvegijos mieste Bergene 48-erių moteris apibūdina keliais prasmingais sakiniais: „Vaikai čia baigia mokyklas, kuria šeimas, mes su vyru dirbam ir nepersidirbam. Turime savus namus ir jaučiamės suradę savo vietą... Esame laimingi ir nieko netrūksta. Nieko panašaus neturėjome gyvendami Lietuvoje... Per 17 bendrų gyvenimo metų Lietuvoje apie savus namus tegalėjome tik pasvajoti ir kiekviena diena būdavo galvos skausmas, ką padėti ant stalo.. Čia to, ačiū Dievui, per visus 10 metų neteko patirti. Be to, visa šeima yra kartu... Visi vaikai yra netoliese, tad ko daugiau tereikia?“
Ir iš tikrųjų, ko daugiau tereikia? Plačiau apie šios šeimos gyvenimo pokyčius, Rasa atskleidė pokalbyje su tv3.lt žurnalistu. Sužinokite, kaip jiems pavyko pasiekti tai, apie didžioji dauguma tik nedrąsiai pasvajoja...
- Papasakokite, kada išvykote iš Lietuvos?
- Išvykome prieš 10 metų. Balandžio 2 d. bus lygiai 10 metų. Tiesa, vyras į Norvegiją išskrido metais anksčiau. Kaip sakoma – paklojo šeimai pamatus. O kai atėjo laikas, kažkaip viskas automatiškai susiklostė. Iš pat pradžių nebuvome tikri dėl to, kad išvyksime. Pavyzdžiui, dar gyvendami Lietuvoje pirkome naujus baldus, tarsi ruošėmės gyvenimui gimtinėje, bet...
- Kokios buvo pagrindinės išvykimo priežastys?
- Apie metus Lietuvoje gyvenau viena su šešiais vaikais (6-erių, 10-ties, 12-kos, 14-kos, 16-kos ir 18 metų amžiaus – aut. past.). Berniukai augo, jiems reikėjo tėčio. Tai atsidūrėme tokioje situacijoje, kai – arba jis turėjo grįžti, arba mes išvažiuoti. Nusprendėme, kad mes vyksime į Norvegiją. Laikinai vaikų priežiūrą patikėjusi giminaičiams, pasiėmiau atostogų ir išvažiavau pirma.
Tikėjausi per tą laiką susirasti darbą. Viena draugė tuomet dirbo viešbutyje. Ji sutarė dėl darbo pokalbio. Nuvykau, pasikalbėjau, viskas tiko, todėl išgirdau klausimą, kada galėčiau pradėti dirbti? Iškart pasakiau, kad po dviejų savaičių. Tik po to susimąsčiau, kiek daug reikalų reikės sutvarkyti per gana trumpą laiką. Buvo ir streso, ir ašarų, ir minčių, kad nebevažiuosiu. Bet nėra padėties be išeities, todėl viskas susitvarkė.
Esmė tame, kad neturėjome, ko prarasti. Neturėjome savo būsto, nuomojomės gyvenamą vietą. Neturėjome jokio kito turto, kurį būtų buvę gaila palikti. Galvojome, kad jei nepasiseks, tai sugrįšime ten pat. Bet tą mintį slėpėme labai giliai ir per daug nekvaršinome sau galvos bereikalingomis mintimis. Tiesiog tikėjome, kad viskas bus gerai. Buvome optimistai.
- Kokia buvo pati pradžia, kai tik persikėlėte į Bergeną?
- Sunki. Mano net anglų kalbos žinios buvo minimalios. Tačiau pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus. Per keletą mėnesių jau turėjau pagrindus. Taip po truputį prasimušiau. Kai eidavau į darbo pokalbį, tai didžiąją dalį teksto išmokdavau mintinai. Nuolat su savimi nešiodavausi žodyną. Sunkiausia buvo kalbos barjeras.
Aš ir dabar labai nedrąsiai kalbu norvegiškai. Esu linkusi bendrauti raštu. Norvegiškai skaitau, bet kalbėti man yra sudėtingiau. Mano vyrui – priešingai, jis kaip tik laisvai kalba norvegiškai. Jis dirba norvegų įmonėje, tai vietinę kalbą vartoja itin dažnai.
- Kaip sekėsi su gyvenamuoju plotu Norvegijoje?
- Pati pradžia, atvirai pasakysiu, buvo labai bloga. Įsivaizduokite buvome 8 žmonės, o gyvenome 35 kv. m. bute. Taip tęsėsi keletą mėnesių. Tokia buvo pati pradžia. Vėliau persikėlėme į 60 kv. m. butą su dviem miegamaisiais. Bet ir tokios erdvės tiek žmonių buvo ryškiai per maža.
Galiausiai netoli centro susiradome butą per aukštus – kažkur 80-90 kv. m. ploto Šis variantas mums jau tiko. Tai buvo erdviausi namai, kuriuose iki tol yra tekę gyventi.
Kai gavau nuolatinį darbą, atsirado planai nusipirkti savo namus. Praėjus dviem metams ir keliems mėnesiams, pasiėmėme paskolą ir nusipirkome namą. Pamenu, kai Lietuvoje mums pasakė, kad negausime paskolos, nes turime labai daug vaikų. Sakė, pamirškite. Bet Norvegijoje tokių problemų nekilo, net gavome lengvatinę paskolą.
- Kaip į jūsų gausią šeimą žvelgė patys norvegai?
- Jei vienu žodžiu pasakyti, tai labai teigiamai. Vyras turi daug pažįstamų norvegų, kuriems visada padeda. Tad jie taip pat daug padeda ir mums. Net girdėjome komplimentų iš jų, kad mes esame pavyzdinė šeima, į kurią gali visi kiti orientuotis. Norvegai yra tikrai draugiški ir tikrai neteko girdėti jokių neigiamų dalykų apie mus.
- Kaip jūsų vaikams sekėsi prisitaikyti naujoje šalyje?
- Dar prieš atvykdami žinojome, kad Bergene yra tarptautinė mokykla. Joje, beje, dirbo lietuvė mokytoja. Ji labai mums padėjo. Taip pat labai daug padėjo dar prieš mus į Norvegiją atvykę draugai. Tie patys lietuviai, kurių tada dar nedaug buvo. Tada dar norėdavo lietuviai padėti vieni kitiems, o dabar jau labiau kiekvienas į save žiūri. Nors pati esu padėjusi ir visiškai svetimam žmogui.
Tiesa, mūsų šeima daugiausia bendrauja su lietuviais. Su norvegais daugiau tokie trumpi susitikimai įvyksta. Būnant čia labai atsisijojo draugai. Žinoma, užsimezgė ir naujų pažinčių, bet jų dabar neieškome. Gaila, bet naujos pažintys dabar prasideda nuo akivaizdžios naudos paieškų.
Dažnai sulaukiame prašymų, kad padėtume kažkur įsidarbinti. Daug kas tikisi atvykti ir nepersistengdami užsidirbti dideles pinigų sumas. Bet tikrai Norvegijoje nėra viskas padėta ant lėkštutės. Paaiškini žmonėms, kad iš pradžių darbų bus visokių. Pasitaikys ir sezoninių darbų, kai dirbti ir užsidirbti bus galima tik keletą mėnesių, o likusius teks ieškotis kitos veiklos.
- Ar per 10 metų buvo akimirkų, kai norėjosi sugrįžti į Lietuvą?
- Šiaip būdavo, kad tiesiog norėdavai dingti. Bet praeidavo šiek tiek laiko ir užsimiršdavai. Tiesiog suvoki, kad savo gyvenimą kuri čia ir nereikia per daug blaškytis.
Niekada neatmetame tos galimybės sugrįžti į Lietuvą. Bet jei vaikai liks Norvegijoje, tai koks tikslas mums būtų sugrįžti? Viskas priklausys nuo vaikų. Aišku, gyvenime viskas gali labai greitai pasikeisti, bet šiuo metu yra taip, kaip yra.
- Net 5 iš 6 jūsų vaikų dabar jau yra pilnamečiai. Ar jie visi liko gyventi Norvegijoje?
- Tik pats vyriausias sūnus su mylimąja sugrįžo į Lietuvą. Likę vaikai gyvena Norvegijoje. Tas ryšys su Lietuva nenutrūko. Ten turime giminaičių. Taip pat ir lietuvišką televiziją žiūrime, stebime žinias. Paklausome, kas Lietuvoje blogo (juokiasi). Keista, nes, pavyzdžiui, Norvegijoje žinios prasideda nuo gerų naujienų. Tie blogi dalykai taip pat paminimi, bet tikrai ne žinių pradžioje.
- Vaikai auga, tampa savarankiški, jūs su vyru turite savo namus, tad kokie iššūkiai numatyti artimiausioje ateityje?
- Norime apkeliauti visą pasaulį. Šį planą vykdome jau penkerius metus. Stipriai pasidavėme kelionėms. Per metus po 4-5 kartus keliaujame. Stengiamės vis į kitą šalį nuskristi, vis ką nors naujo pamatyti. Tokie tie dabarties ir netolimos ateities iššūkiai.
