Po to, kai rajono spaudoje pasirodė publikacijos apie savo noru benamių dalią pasirinkusius žmones ir tai, kaip jais dabar rūpinamasi, redakcijos duris nedrąsiai pravėrusi jauna moteris klausė, kuo ji prastesnė už aprašytuosius. Trijų mažamečių dukrelių mama guodėsi, kad nė viena valdiška institucija jos neužjaučia – nesuteikia gyvenamojo ploto. O „velnio lašų“ nevengiantys tauragiškiai be vargo aprūpinami viskuo, ko tik įsigeidžia.
Valkatos svarbesni už mažamečius?
– Nesuvokiama, kodėl girtuokliams, valkatoms taip lengvai suteikiamas gyvenamasis būstas. O štai man – negirtaujančiai, vienišai trijų mažamečių vaikų mamai – buvo pasiūlyta atsisakyti vaikų ir pačiai keliauti į nakvynės namus. Kai dėl sugyventinio netekau namų ir su trimis vaikais atsidūriau gatvėje, kreipiausi pagalbos į Savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrių. Ten dirbanti specialistė paaiškino, kad, vaikus palikusi vaikų namuose, galėsiu su jais pabendrauti grįždama iš darbo. Tokio pasiūlymo atsisakiau – neketinu skirtis su savo dukrelėmis, – liedama ašaras, pasakojo jauna tauragiškė.
Ingrida (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) šiuo metu turi stogą virš galvos. Ją su vaikais laikinai savo sodo namelyje apgyvendino geros širdies žmonės. Tie patys tauragiškiai daugiavaikę mamą remia ir tuo, kuo išgali. Neseniai šeimininkai jai leido naudotis ir automobiliu. Tad rytais ir vakarais kelias su vaikais į darbą, mokyklą bei darželį ir atgal tapo nepalyginamai lengvesnis. Iki tol vaikai buvo priversti laukti mokykloje arba darželyje po darbų žuvies perdirbimo įmonėje grįžtančios mamos tiek, kiek reikės. Laukti vaikams tenka ir dabar, bet kur kas trumpiau.
Gyvenimas nelepina
Ingrida į Tauragę atvyko iš Jurbarko rajono, kur tuometinis gyvenimo draugas jai paliko „dovaną“ – septyniolikmetė mergina pagimdė dvynukes. Tąsyk ją su vaikais priglaudė Tauragėje socialinį būstą nuomojęsis senelis. Begyvendama pas jį, Ingrida susirado naują draugą – išsikraustė su manta į nuomojamą būstą, susilaukė dar vienos dukros. Per tą laiką senelis mirė, o sugyventinis ją su vaikais išvijo į gatvę. Trimis mažametėmis vedina jauna mama ketino vėl apsigyventi senelio bute, bet tam paprieštaravo giminaičiai. Tačiau kur du pešasi, laimi trečias. Socialinį būstą atsiėmė tikrasis turto savininkas – rajono savivaldybė. Ingrida tąkart dar bandė ieškoti galimybių pirmumo teise šį butą išsinuomoti, bet veltui. Moteris pasakojo, kad į eilę socialiniam būstui gauti ji „atsistojo“ dar prieš senelio mirtį. Todėl, jam mirus ir kilus ginčui dėl galimybės likti gyventi jo bute, ji kreipėsi ir į vicemerą, ir į merą. Tačiau atkeliavo atsakymas, kad pirmumo teisė jos šeimai nebus suteikta. Ingrida bandė butą nuomotis, bet vėl nesėkmingai – nedaug butų šeimininkų pageidauja, kad nuomojamame bute apsigyventų tris mažamečius auginanti moteris.
– Kurį laiką buvau puolusi į neviltį – nebežinojau, ko griebtis. Jau ketinau grįžti su vaikais pas mamą į Jurbarko rajoną. Bet susilaikiau – turiu Tauragėje darbą, jis mano šeimai reiškia labai daug. O kaime pas tėvus juk neturėsiu kuo užsiimti. Dar apsispręsti padėjo draugai. Iš tiesų, jie man ir surado kur apsistoti – laikinai apsigyvenau jų sodo namelyje. Nors tai nelabai patogu, bet vis išeitis, – pasakojo gyvenimo istoriją 25-metė Ingrida.
Jauna mama prisimena, kad tada, kai ji beldėsi į įvairių institucijų duris, jog jos šeimai būtų suteiktas socialinis būstas, gavo pasiūlymą nuomotis dviejų kambarių bendrabutį. Tačiau nuėjusi jo apžiūrėti išgirdo būsimų kaimynų nuomonę – esą būstą išlaikyti brangu, žiemos metu gali tekti mokėti 800 litų ir daugiau. Todėl Ingrida išsigando – juk ji tiek net neuždirba, iš ko reikės maitinti vaikus?
– To bendrabučio atsisakiau. Kam jis man, jeigu buto išlaikymas kainuos daugiau nei gaunu algos. Negaliu sau leisti tokios prabangos. Ir taip skaičiuoju kiekvieną centą, kad vaikams galėčiau bent retsykiais skanėstą nupirkti, – vėl ašarojo Ingrida.
Jeigu gali rinktis, problemos nėra
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Jolita Vaišvilaitė, išklausiusi į redakciją atėjusios moters skundo, daro išvadą, kad daugiavaikės motinos padėtis nėra tokia prasta, kokia piešiama.
– Iš to, ką pasakojate, darau išvadą, kad moteris gali leisti sau rinktis, kur gyventi. O tai yra labai gerai. Juk jeigu žmogus iš tiesų atsidurtų gatvėje su mažamečiais, imtų bet kokią siūlomą pagalbą. Dabar gi, kiek suprantu, ji renkasi, kas jai geriau, patogiau. Savaime suprantama, kiekvienas norėtų iškart apsigyventi bute su patogumais, už kurį reikėtų mokėti nedidelius mokesčius. Tačiau taip nebūna. Jeigu jai buvo pasiūlytas bendrabutis ir ji atsisakė, vadinasi, nėra moters padėtis tokia prasta. Juk Savivaldybė neturi tiek butų, kad galėtų leisti netgi pasirinkti. Reikėtų įvertinti tai, kad moteriškei vis tik buvo bandyta pagelbėti, kad ir tas siūlytas bendrabutis kažkam kitam priklausė pirmumo tvarka, o atsižvelgus į jos prašymą tas kažkas buvo nustumtas į šalį, – svarstė J.Vaišvilaitė.
Paklausta, ar galėjo jos darbuotojos pasiūlyti atsisakyti vaikų, pašnekovė nustebo ir paprieštaravo.
– To niekas negalėjo pasiūlyti. Vaikų taip lengvai iš tėvų neatiminėjame. Tuo labiau, kad man šios motinos pavardė apskritai negirdėta. Vadinasi, ji nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Gali būti siūloma laikinai apsistoti su vaikais nakvynės namuose. Mano darbo praktikoje yra buvę tokių atvejų. Gatvėje atsidūrusios moterys vienai kitai nakčiai apsigyvendavo šioje prieglaudoje: nakvynės namai iki remonto turėjo atskirą įėjimą į patalpas keblioje situacijoje atsidūrusiesiems, atskirtas nuo kitų patalpų. Toks pasiūlymas galėjo būti duotas ir Ingridai. O gal jis moterį įžeidė ir ji savaip interpretavo pasiūlymą? – retorišku klausimu pokalbį baigė vaikų teisių gynėja.
J. Vaišvilaitė užsiminė, kad trijų mažamečių mama ir šiuo metu bet kada gali kreiptis į šį skyrių, jeigu tik šeimai reikalinga bet kokia parama, labdara ar pagalba.
Skirtingi dalykai
Socialinių paslaugų centro direktorė Nijolė Navickienė nesutinka su Ingridos mestais kaltinimais, esą rūpinamasi tik valkatomis.
– Mes rūpinamės savo globotiniais, kurie yra buvę nakvynės namų gyventojai: ligonius siunčiame į slaugos ligoninę, kurie sveiki – nuomojasi būstą. Jie tai daro patys, iš savų lėšų. Mūsų pagalba šiuo atveju daugiau moralinė: pagelbstime žmonėms, kurių socialiniai įgūdžiai silpni. Kitaip tariant, mūsų globotiniai patys prašo, kad padėtume susitvarkyti su pinigais, pasaugotume jų lėšas, nes kitaip jie viską iššvaistys vėjais. Tačiau socialinio būsto mes jiems nesuteikiame. Tai skirtingi dalykai, kuriuos Ingrida greičiausiai supainiojo. Socialiniam būstui nuomotis sudaromos eilės, už jas Savivaldybėje atsakingas Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyrius, – pasakojo N. Navickienė.
Ji turimuose duomenų bazės sąrašuose rado Ingridos pavardę ir patikslino, kad daugiavaikė motina registruota „Caritas“ paramai gauti ir ją kasmet gauna. Ingrida gauna 250 litų socialinę pašalpą bei išmokas mokiniams. Socialinių paslaugų centro vadovė teigė nežinanti, kuo dar galima šiai šeimai pagelbėti.
Eilėse išimčių nebūna
Genovaitė Pukelytė, Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėja, išklausiusi istoriją, atsakė vienareikšmiškai – suteikiant socialinį būstą jokių išimčių netaikoma.
– Per metus Savivaldybė vidutiniškai nuperka apie 10 butų, kuriuos išnuomoja kaip socialinius būstus. Tačiau vyrauja tendencija, kad tie butai Savivaldybei nebegrįžta – turtas keliauja iš kartos į kartą. Atvejų, kai butą pavyksta perleisti kitam eilėje stovinčiajam, pasitaiko labai retai. Tad ir išimčių negalime taikyti, nes išimtini gali pasirodyti visi eilėje laukiantys, – pasakojo G.Pukelytė.
Iš viso šiuo metu Tauragėje socialinio būsto laukia 797 tauragiškiai. Visi jie suskirstyti į šešias eiles: jaunos šeimos (240 pretendentų), šeimos, auginančios 3 ir daugiau vaikų (60), našlaičiai ar likę be tėvų globos asmenys (103), neįgalūs asmenys arba šeimos (152), socialinio būsto nuomininkai, turintys teisę į būsto pagerinimą (13), ir visi kiti, nepatenkantys į išvardintas kategorijas, kurie sudaro bendrąją eilę (229).
G. Pukelytė prisiminė, kad kartą buvo bandyta pritaikyti išimtį, tačiau toks tarybos sprendimas buvo apskųstas ir jį teko atšaukti.
Laukti teks ilgai
To paties skyriaus specialistė Viktorija Kleinaitienė patikslino, kad Ingrida į eilę socialiniam būstui gauti buvo įrašyta 2009-aisiais.
– Šiuo metu ši moteris yra 48-oje vietoje iš 60-ies. Tai labai toli nuo galimybės gauti socialinį būstą. Per metus eilės pasistūmėja maždaug 1–2 vietas į priekį. Be to, Savivaldybė 2–3 metus apskritai socialinių būstų nepirko. Išimtys gali būti taikomos tik šeimoms, auginančioms 5 ir daugiau vaikų, – aiškino socialinio būsto suteikimo galimybes V. Kleinaitienė.
Ji priminė, kad neturintiems stogo virš galvos gali būti suteikta galimybė laikinai, kol bus suteiktas būstas, apsigyventi bendrabutyje. Tačiau tai tik pasiūlymas, kurio galima atsisakyti. Be to, jis suteikiamas metams ir tai tik tuo atveju, jeigu laisvos gyvenamosios vietos bendrabutyje atsiranda. Tokių laikinųjų būstų, pasak V.Kleinaitienės, atsiranda, jeigu šeimininkas miršta arba išvyksta gyventi į užsienį. Pašnekovė neslepia, kad neretai socialinio būsto nuomotis atėjusieji būna labai išrankūs – nori, kad būstas būtų miesto centre, suremontuotas ir jo išlaikymas atsieitų menkus pinigus.
Ne viena iš kalbintų pašnekovių užsiminė, kad dabar galiojanti socialinio būsto suteikimo praktika mūsų šalyje yra ydinga ir laikui einant turėtų keistis.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
