1941-ųjų spalį vermachtas jau buvo netoli Maskvos, o po įsiveržimo į Sovietų Sąjungą nacionalsocialistai tikėjo greita pergale (planas „Barbarosa“). SS padalinio strategai kūrė planus dėl užkariautų teritorijų apgyvendinimo taip vadinamais „etniniais vokiečiais“. Pagal jų numatymus, apie 30 mln. Rytų Europos gyventojų turėjo būti išžudyta arba išvežta į koncentracijos stovyklas, pažymima vokiečių leidinyje „Der Speigel“.
Būtent tuomet dematologas Adolfas Pokorny parašė laišką SS reichsfiureriui Heinrichui Himmleriui. Jame buvo pranešta apie „naują ir efektyvų ginklą“, kuris „padėtų mūsų tautos kovoje“ – iš tiesų tai buvo ne ginklas ir ne nuodingos dujos, o augalas, kilęs iš Pietų ir Centrinės Amerikos tropinių miškų. Šiandien jį galima įsigyti daugelyje parduotuvių. Jis auga šešėliuose ir išaugina stambius, dažnai šviesiai ir tamsiai žaliais raštais išraižytus lapus. Oficialus pavadinimas – Dieffenbachia seguine, o liaudyje jis vadinamas tiesiog difenbachija.
Mokslininkas manė, kad iš augalo ekstrakto galima išgauti priemonę sterilizavimui. Anot antropologo Michaelo Kenny, vokiečių mokslininkas rėmėsi tyrimu, kurio metu buvo nustatyta, kad difenbachija paverčia pelių patinus ir pateles negebančiais susilaukti palikuonių. Apimtas idėjos, kad priešas turi būti ne tik nugalėtas, bet ir sunaikintas, A. Pokorny pasiūlė pradėti masinį šio augalo auginimą – tai buvo galima lengvai daryti šiltnamiuose. Tuo pat metu jis pareikalavo skubių bandymų su žmonėmis („nusikaltėliais“), siekiant nustatyti tinkamas dozes ir poveikio laiką.
H. Himmleriui tai patiko: tokiu būdu jis būtų galėjęs eksploatuoti rytų europiečius karinėje pramonėje, o vėliau jie tiesiog išmirtų – genocidas būtų maksimaliai efektyvus.
Medikas išbandė pats ir nustatė: padeda potencijai, bet didelis kiekis reikš nevaisingumą
Dieffenbachia seguine, šiandien patenkanti į 20 pačių populiariausių kambarinių gėlių sąrašą, turi gana tamsią praeitį. Jos sultis žmonės naudojo medžioklės metu, kontracepcijai, kankinimams. Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojai, tikėtina, nutuokė apie toksišką augalo poveikį dar gerokai iki ispanai išsilaipino Karibų regione. Amazonės indėnai šio augalo skysčiais tepdavo savo strėles, Dominykos salos gyventojai slapta įmaišydavo šio lapo mišinio į priešų valgį.
Kai kurie Karibų regiono gyventojai taip pat naudojo difenbachiją kaip tam tikrą kontracepcijos priemonę – legendos byloja, kad jos vartojimas su maistu 48 valandoms žmogų paverčia nevaisingu. Kitose vietovėse žmonės tiki, kad nedidelis kiekis šio augalo padidina seksualinį potraukį, tačiau tai irgi nėra mokslo įrodyta. Augalas yra naudojamas ir paprastesnėms reikmėms: laikoma, kad kompresai padeda nuo tropinės odos bei kaulų ligos – frambezijos.
1707 m. škotų ir airių kilmės botanikas Hansas Sloanas pirmą sykį išsamiai aprašė šio augalo poveikį: „Jeigu pradurtume šio augalo stiebą ir prisiliestume liežuviu, jaučiamas stiprus skausmas. Seilių liaukos ištinsta taip, kad žmogus nebegali kalbėti“.
Amerikos žemynuose plantacijų savininkai difenbachiją naudojo savo vergų kankinimui. 1807-ųjų sodininkų žodyne yra rašoma: „Jamaikoje už bausmę negrams kartais ištrina ja burną“.
Medikas iš Saksonijos Konstantinas Goeringas difenbachijos poveikį ištyrė ant savęs, įsitrynęs odą lapais ir augalo sultimis. „Kuomet aš prarijau augalo ekstraktą, krūtinėje atsirado sunkumas“, – rašė jis. Mokslininkas taip pat pabrėžė ypatingą augalo poveikį lytiniams organas – skausmingą erekciją vyrams, sumažėjusį seksualinį potraukį ir spermos kiekio išskyrose mažėjimą. Jo išvados buvo tokios: „Nėštumo laukti nederėtų“. Tačiau jis taip pat tikino, kad mažas difenbazijos kiekis padeda pagerinti potenciją, nors jeigu augalo ekstrakto bus suvartota per daug – gresia nevaisingumas.
Nepavyko įgyvendinti plano dėl problemų karo lauke
Vos atėję į valdžią 1933-iaisiais nacionalsocialistai priėmė įstatymą „Dėl palikuonių, turinčių paveldimų sutrikimų, gimimo prevencijos“. Žmones su paveldimu aklumu, kurtumu, vystymosi anomalijomis, epilepsija, Gentingtono liga, psichiniais nukrypimais ir alkoholizmu nuo tol buvo galima priverstinai sterilizuoti. Įstatymas tokiu atveju numatė chirurginį sėklidžių ar kiaušidžių pašalinimą.
Tačiau chirurginis įsikišimas buvo gana brangiai kainuojantis. Tam, kad jų taip vadinama eugenika taptų efektyvesne, nacionalsocialistai skatino kitų, dar labiau nežmogiškų, metodų kūrimą – pavyzdžiui, eksperimentus, kurių metu gydytojai švitino konclagerių kaliniams sėklides rentgenais ir suleisdavo įvairius skysčius į gimdos kaklelį moterims-kankinėms.
1936-aisiais medikas Gerhardas Madausas pradėjo eksperimentus su difenbachija. Kartu su savo kolega Friedrichu Kochu G. Madausas augalo sultis dozavo į laboratorinių žiurkių maistą, o kitų tyrimų metu – tepė ant jų ekstraktą. Pelių patinai tapdavo nevaisingais po 40-90 dienų, o patelės – jau po 30-50 dienų. Būtent šių mokslininkų tyrimą perskaitęs dermatologas A. Pokorny ir nusprendė susisiekti su savo vadovybe.
1941-ųjų rudenį jis parašė laišką H. Himmleriui. Pati mintis apie tai, kad 3 mln. bolševikų, kurie dabar yra vokiečių nelaisvėje, galima sterilizuoti, vėliau panaudojant juos darbuose, tačiau atimant teisę pratęsti giminė, atveria pačias plačiausias perspektyvas, rašė tuomet jis.
1942-ųjų spalį esesininkai užsakė šio augalo ekstrakto tam, kad būtų atliekami bandymai su žmonėmis. Tačiau karo eiga sutrikdė žiauriųjų mokslininkų planus – Raudonoji armija pamažu supo vermachto pajėgas prie Staliningrado, sąjungininkų lėktuvai vis dažniau bombardavo vokiečių pramonės miestus. Todėl nacionalsocialistai visus savo turimus resursus skyrė karo pramonei – o augalų auginimas niekaip nepateko į pagrindinių prioritetų eiles.
Prieš pralaimėjimą kare esesininkai sunaikino daugelį eksperimentų su žmonėmis dokumentų. Todėl klausimo, ar mokslininkų grupė sugebėjo pateikti augalo ekstrakto SS budeliams, jau nebeįmanoma tiksliai išsiaiškinti.
Teisinosi norėjęs išgelbėti, o ne pražudyti
Po 1945-ųjų kapituliacijos Vokietijoje sąjungininkų tyrėjai aptiko kai kuriuos dokumentus, kuriuose buvo užsimenama apie galimus eksperimentus su difenbachija – įskaitant į tą patį laišką H. Himmleriui. Ką pavyko padaryti, tai surasti A. Pokorny, kuris tuomet buvo vyriausiuoju Miuncheno sveikatos apsaugos valdybos gydytoju.
1946-ųjų gruodį Niurnbergo teisingumo rūmuose vyko teismo procesas prieš A. Pokorny ir dar 22 gydytojus ar valdininkus, kaltinamus dėl medicininių nacių nusikaltimų. A. Pokorny advokatai aiškino, kad iš tiesų gydytojas žinojo apie difenbachijos poveikį, tačiau ji tariamai nebuvo kenksmingą ir netiko sterilizavimui. Jis savo laišką H. Himmleriui tariamai norėjo parašyti tam, kad suklaidintų esesininkus ir nuo pat pradžių būtų sabotuota sterilizacijos programa.
Tačiau teismas šiais argumentais nepatikėjo. „Mums sunku patikėti, kad jis vadovavosi gerais ketinimais“, – teigiama nuosprendyje. Tačiau dėl įrodymų trūkumo, kad eksperimentai su žmonėmis iš tiesų galėjo būti atliekami, A. Pokorny negalėjo būti pripažintas kaltu. „Der Spiegel“ rašoma, kad po išteisinamojo nuosprendžio apie tolimesnį A. Pokorny likimą nėra žinoma, jo istorijos pėdsakas išsitrynė.
