Devyniems miesto centre esančios gaisrinės nuolatiniams darbuotojams tai buvo karo ir gaisrų metai. Jie yra komandiruoti į rytinį Donecko regioną, kur Bachmutas tapo kovų epicentru.
Tačiau jų vadas Oleksijus Migrinas, linksmas ir geranoriškas, dažnai nesiskundžia.
„2022-ieji buvo sunkūs asmeniškai ir sunkūs Ukrainai“, – sakė jis komandai.
„Rūpinkitės savimi, nepamirškite, kad jūsų šeimos jūsų laukia. Kitais metais mes laimėsime“, – kalbėjo vadas.
Savo kalbą jis užbaigė fraze „Slava Ukraini“ („Šlovė Ukrainai“).
Ugniagesiai gelbėtojai yra viename iš karščiausių kovos taškų rytinėje Ukrainos dalyje, kur Rusijos pajėgos kartu su sukarinta grupuote „Wagner“ pastaruosius šešis mėnesius bando užimti miestą.
Stoties viduje vyrai geria kavą prie iš Kyjivo atgabentų humanitarinės pagalbos dėžių, pripildytų antklodžių, medicinos priemonių ir pyragų.
Abi pusės patyrė didelių nuostolių, o Bachmute, kuriame iki karo pradžios 2022-ųjų vasarį gyveno apie 70 tūkst. gyventojų, padaryta milžiniškų nuostolių.
Kadaise buvęs „gražus miestelis, pilnas gėlių ir medžių“, dabar atrodo kaip dykvietė.
„Viskas, kas jiems liko“
„Lauke nebėra jokios civilizacijos“, – sako Nadija Petrova, jau kelis mėnesius gyvenanti savo rūsyje.
Pasak ugniagesių vado, tūkstančiai civilių gyventojų vis dar atkakliai laikosi – galimai net iki 10 tūkstančių, gyvenančių siaubingomis sąlygomis.
„Jie neturi galimybių išvykti, – sakė jis. – Jų sugriauti namai, rūsiai – tai viskas, kas jiems liko.“
Anot vado, devyni kareivinėse dirbantys ugniagesiai savo kasdienybę gali apibūdinti keliais žodžiais: „Išminuoti, evakuoti, gesinti gaisrus, tiekti vandenį, pašalinti nuolaužas.“
Kiti sustiprinti pajėgumų atvyksta iš viso regiono, tačiau jie baiminasi dėl per didelės ugniagesių koncentracijos toje pačioje vietoje.
„Tai per daug pavojinga“, – aiškina Nikita Nedylko, ugniagesių stoties kareivinių vado pavaduotojas.
Pasak vyro, nuo Rusijos invazijos pradžios Donecko regione žuvo vienuolika ugniagesių.
Bachmute žuvo vienas iš jo paties vyrų, kai per valymo operaciją, surengtą po bombardavimo, sugriuvo siena.
Dabar komanda vykdo dviejų dienų rotaciją ir po to vienai dienai išvyksta į „saugesnius“ miestus, esančius už kelių kilometrų nuo fronto linijos.
„Sunkiausias dalykas“
Trisdešimtmetis N. Nedylko, kilęs iš Bachmuto ir turintis vienerių metų sūnų, sako, kad vienas iš sunkiausių dalykų yra susidoroti su emociniu svoriu dirbant karo metu.
„Mes patyrėme daug skausmo ir kančių. Nebuvome turėję tokios patirties“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Vyro šeima pasitraukė į Dnieprą, esantį maždaug už 260 km į vakarus, kur jis kas du mėnesius vyksta jų aplankyti.
Jis prisimena, kaip po griuvėsiais rado negyvas motiną ir dukrą ir kaip jo komandai teko pranešti šią žinią tėvui.
Ugniagesys pasakoja, kad jiems tenka klausytis pagalbos besišaukiančių žmonių šauksmų.
N. Nedylko nuomone, „menkiausias neteisingas mūsų žingsnis“ gali kainuoti gyvybę.
„Sunkiausias dalykas yra matyti, kaip žmonės miršta tavo akyse, – sako jis. – Liūdniausias dalykas yra matyti čia likusius vaikus.“
