32-ejų Arnoldas Pranckevičius – vienas iš nedaugelio lietuvių, galinčių pasigirti išties įspūdinga politiko karjera. Mokęsis ir stažavęsis Amerikoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, dabar buvęs panevėžietis patarinėja vienam iš svarbiausių Senojo žemyno lyderių – Arnoldas yra Europos Parlamento pirmininko Martino Šulco patarėjas Rytų Europos kaimynystės politikos, Šiaurės ir Baltijos regiono strategijos klausimais, kuruojantis santykius su Rusija, Vakarų Balkanais ir Azijos šalimis.
Tačiau jau trylika metų užsienyje gyvenantis vyras į Lietuvą grįžta nuolat – vien dėl to, kad išsaugotų ryšį su šeima, draugais ir gimtine.
Ką reikia patarti pirmininkui
Kone dešimtmetį trunkančioje įspūdingoje A. Pranckevičiaus karjeroje geriausiai kalba faktai. Jaunajam politikui tai jau antra kadencija Europos Parlamente. Kiek daugiau nei prieš trejetą metų Arnoldas dirbo dabar jau buvusio Europarlamento vadovo Jeržio Buzeko diplomatiniu patarėju.
Kartu su aukščiausio rango pasaulio politiniais lyderiais panevėžietis kasdien aptaria vidaus politikos klausimus, sprendžia visam pasauliui aktualias problemas ir sudaro savo viršininko – Europos Parlamento pirmininko darbotvarkę. „Mano darbo tikslas – pagelbėti Europos Parlamento pirmininkui formuojant jo paties užsienio politiką daugiau nei pusšimtyje šalių, padėti koordinuoti Europos Parlamento viduje įvairių organų veiklą bei užtikrinti, jog mes šnekame vienu balsu ir turime bendrą poziciją skirtingais klausimais tokių partnerių kaip Rusija ar Kinija atžvilgiu, ir kartu vykdyti parlamentinę diplomatiją per įvairius pokalbius, derybas“, – dėsto A. Pranckevičius. Jis prisipažįsta, kad daryti karjerą Briuselyje išties nelengva. Iš viso septintus darbo svarbiausioje Europos Sąjungos institucijoje metus skaičiuojantis panevėžietis sako, kad darbo dienos Europos Parlamente paprastai trunka po 12–14 valandų ir yra ne tik intensyvios, bet ir sunkiai nuspėjamos.
„Mano darbotvarkė labai dažnai nulemia paties pirmininko darbotvarkę, – šypsosi Arnoldas. – Nuolat turiu jam patarti, daug kur su juo dalyvauti. Labai dažnai važiuojame į užsienio šalis su įvairiomis delegacijomis. O jei pirmininkas yra išvykęs ir Parlamente lieku vienas, tuomet tokią dieną užpildo šimtai kitų susitikimų.“
A. Pranckevičiui kasdien tenka palaikyti tiesioginį ryšį ne tik su kolegomis Europos Parlamente, bet ir kitose Europos Sąjungos institucijose, bendrauti su užsienio diplomatais, žurnalistais, žmogaus teisių gynėjais, vyriausybinėmis organizacijomis, studentais.
„Žodžiu, tai yra siaubingai didelis ratas žmonių“, – greitakalbe beria Arnoldas, tikinantis, jog ir pats niekada nežino, kiek valandų truks nauja darbo diena ir kuo ji baigsis. Vyras prisipažino kažkada pats bandęs suskaičiuoti, kiek šalių yra jo kuruojamų valstybių sąraše. „Atrodo, penkiasdešimt dvi, – ir dabar dar tikslaus skaičiaus nežino. – Vien Balkanai atima labai daug laiko...“
Politika vietoj žurnalistikos
„Per dieną pamatai ir pabendrauji su labai daug žmonių iš labai daug šalių su labai skirtingomis patirtimis“, – su neslepiamu užsidegimu apie savo darbą pasakoja A. Pranckevičius, dažnai perdien paspaudžiantis ranką daugiau nei šimtui žmonių. Aišku, svajonių karjera Panevėžyje gimusiam ir užaugusiam vaikinui nenukrito iš dangaus. Kaip pats sako, tai buvo tikslingas ėjimas tikslo link nuo pat paauglystės, kai dar besimokydamas mokykloje Arnoldas metams išvyko mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Tada įvyko mano pagrindinis lūžis ne tik pasaulio pažinimo, bet ir meno, mokslo, gyvenimo kultūros srityse, – atvirai kalba jis. – Politika susidomėjau vėliau, jau studijuodamas universitete.“
Omenyje A. Pranckevičius turi Vilniaus universitetą, į kurį įstojo iškart po mokyklos – žurnalistikos studijuoti. „Aš nuosekliai siekiau žurnalisto karjeros – dar besimokydamas mokykloje Panevėžyje dirbau vietinėje spaudoje, – pasakoja jis. – Sugrįžęs studijuoti į Ameriką, Kolgeito universitetą, pasukau į tarptautinius santykius. Tai buvo labai įdomios įvairių sričių studijos. Aš supratau, kad labiau linkstu į diplomatiją ir tarptautinius santykius. Ypač mano pasirinkimą įtvirtino Ženevoje praleistas semestras, kai teko apvažiuoti visą Europą. Nepamirštamas buvo ir kitas semestras – Vašingtone, kai teko stažuotis Senate.“
Arnoldas prisipažįsta, kad studijuodamas Amerikoje dar turėjęs abejonių kur link pasukti savo karjerą – pasirinkti žurnalistiką ar politiką.
„Tada vis dar blaškiausi, nes viena stažuotė buvo Ilinojaus senatoriaus Ričardo Durbino biure, o kita – Laisvosios Europos radijuje“, – prisiminė šiandien pavydėtiną tarptautinę karjerą darantis jaunas vyras. Galiausiai vis dėlto pasirinkęs politiko kelią A. Pranckevičius sako, kad žurnalistika liko jo širdyje.
„Su malonumu prisimenu patirtį tiek gimtajame mieste, „Panevėžio balse“, tiek Vilniuje, „Lietuvos ryte“... Ar tada, kai studijuodamas Amerikoje, Kolgeito universitete, vedžiau autorinę laidą. Manyje tai slypi ir aš tikrai neatsisveikinau su žurnalistika, kaip amatu, visiems laikams. Puikiai žinau, kad žmogus gali rašyti ar viešai kalbėti bet kuriuo gyvenimo periodu. Gali būti, kad dar gyvenime prie žurnalistikos sugrįšiu.“
Sėkmės be sunkaus darbo nėra
Paklaustas, kaip tapti Europos Parlamento pirmininko patarėju, A. Pranckevičius šypteli. Jis žino, kad sėkmingai besiklostanti karjera retai kada būna atsitiktinė. Daugeliu atveju tai yra ilgo ir kryptingo darbo rezultatas, sako Arnoldas, tačiau neneigia: tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje susiklosčiusios tinkamos aplinkybės labai pagelbsti.
„Tai įvairių dalykų kombinacija – vien sėkme negali pasiremti, – panevėžietis tikina nežinantis universalaus sėkmės recepto. – Ir aplinkybės ne visada susidaro patogios... Todėl saugiausias ir labiausiai rekomenduotinas būdas – daug, rūpestingai bei atsakingai dirbti!“ A. Pranckevičius nemeluoja: pats gyvenime ne kartą buvęs palytėtas sėkmės. Tačiau patikina, kad daug ir sunkiai dirbti teko nuolat. „Ypač studijų laikotarpiu, kai reikėjo laimėti stipendijas studijoms Amerikos ir Europos universitetuose, – prisimena. – Pastangos įstoti ir pabaigti Kolgeito universitetą Niujorko valstijoje ir Paryžiaus politikos mokslų institutą iš manęs reikalavo juodo darbo.“
Baigęs studijas Arnoldas ne kartą susidūrė su itin sėkmingomis aplinkybėmis. „Kai pasižiūriu atgal, – sako, – nė neabejoju, kad didžiąją dalį rezultatų lemia darbas ir pastangos. Bet taip pat svarbu ir laikotarpis, tam tikros aplinkybės, tavo paties atsidūrimas tam tikroje vietoje.“
Pirmasis jo darbas po studijų Paryžiuje buvo netikėtas ir jam pačiam: buvo pakviestas dirbti prezidento Valdo Adamkaus komandoje.
„Kai kam galėjo pasirodyti labai keista, kad vos tik universitetą baigęs jaunuolis tapo Lietuvos prezidento patarėju – man ir pačiam buvo labai keista“, – dabar prisiminęs beveik devynerių metų senumo įvykius šypsosi Arnoldas, vis dar įsitikinęs, jog puikią jo, kaip politiko, karjeros pradžią nulėmė „daugybė sėkmingų istorinių aplinkybių“.
„Taip pat buvo ir su darbu Briuselyje. Istoriškai sutapo, kad vos tik pabaigus man studijas, mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą ir galėjau dalyvauti kartu su daugeliu kitų žmonių pirmajame konkurse į Europos Sąjungos tarnybą“, – labai paprastai sako A. Pranckevičius, nors tame konkurse jam teko varžytis su 23 000 kitų pretendentų.
Svarbiausia – šalia esantieji
„Aš vis dar mokausi kalbėti ir rašyti – žmogus visą gyvenimą mokosi“, – kukliai tarsteli Arnoldas, manantis, kad svarbiausieji žmogiškieji pagrindai buvo sudėti dar jam besimokant Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje, kur jis gana anksti susipažino su debatų programa, įvairiomis kitomis užklasinėmis veiklomis.
„Debatai, be jokios abejonės, ne tik atriša liežuvį, padeda nugalėti viešumo baimę, bet, svarbiausia, padeda klausytis kitų žmonių, analizuoti informaciją, gebėti kritiškai mąstyti, gerbti kito nuomonę, – mano pašnekovas, lig šiol tik iš geriausios pusės prisimenantis savo mokyklą ir jos pedagogus. – Čia yra pati svarbiausia debatų pamoka: išugdyti toleranciją kitoms idėjoms, kitų žmonių mintims ir kartu mokėti elegantiškai, bet įtikinamai apginti savo poziciją.“
Arnoldo įsitikinimu, kiekvienam jaunam karjeros siekiančiam žmogui debatai labai naudingi, nesvarbu kokia ta karjera būtų – mediko, politiko ar verslininko.
Puikiai tarptautinės politikos arenoje, o ir užkulisiuose besijaučiantis panevėžietis taip pat mano, kad pasitikėjimo savo jėgomis visada prideda šalia esantys žmonės.
„Labai svarbu, kad šalia tavęs būtų tokie, iš kurių galėtum semtis žinių, mokytis, tie, kurie tave įkvėptų“, – sako A. Pranckevičius, sutikęs ne vieną išskirtinę asmenybę, kurią dabar gali vadinti savo mokytoju.
„Manau, kad man pasisekė: mane nuolat įkvepiančių žmonių buvo ne vienas. Puiku, jog Vilniaus ar Kolgeito universitetų dėstytojai, turėję man nemažos įtakos, iki šiol yra geri mano bičiuliai. Darbinėje aplinkoje prezidentas Valdas Adamkus man visados buvo moralios politikos, inteligentijos pavyzdys. Europos Parlamente šiandien taip pat yra keli žmonės, iš kurių nuolat mokausi – tai dabartinis Europos Parlamento vadovas Martinas Šulcas ir buvęs – Jeržis Buzekas. Iš jų kasdien labai daug mokausi, nes su šitais žmonėmis praleidžiu daug laiko prie derybų stalo, užsienio vizituose. Matau, kaip jie randa išeitį iš keblių situacijų, kaip efektyviai naudoja diplomatiją ieškodami sprendimo. Tai neįkainojama patirtis jaunam žmogui. Ir aš palinkėčiau kiekvienam savo gyvenime ieškoti tų žmonių, kurie galėtų būti pavyzdžiai.“
Mokytojų ir dėstytojų pavardes minintis Arnoldas prityla, kai prabyla apie pagrindinį ir svarbiausią savo gyvenime žmogų. „Be jokios abejonės, svarbiausias mentorius mano gyvenime, didžiausias įkvėpimo šaltinis ir žmogus, padaręs didžiausią įtaką man, buvo mano mama“, – švelniai prataria vyras, mamos netekęs kiek daugiau nei prieš metus.
Kompromisas su širdimi ir protu
Daugiau nei dešimtmetis kaip „užsienietis“ A. Pranckevičius įsitikinęs, kad ryšį su savo šalimi turi puoselėti pats. „Jaučiu, kad esu išsaugojęs savo šaknis, – sako tvirtai. – Tam nuolat skiriu labai daug dėmesio, nes natūraliai tos šaknys neišlieka. Dėl to kas mėnesį grįžtu į Lietuvą, stengiuosi išlaikyti ryšį su draugais, šeima, seku visuomenės procesus, žinias.“
Emigrantu kategoriškai atsisakantis vadintis Arnoldas taip pat neslepia, jog pastangų saugant lietuviškas šaknis bėgant laikui kaskart tenka dėti vis daugiau.
„Aš visada noriu likti lietuvis, būti Lietuvos žmogus kur bebūčiau, – labai nuoširdžiai kalba jis. – Niekada nekilo noras priimti kitos šalies pilietybę. Manau, meilę savo šaknims ir gebėjimą būti pasaulio žmogumi, europiečiu, galima puikiai suderinti.“
Briuselį antraisiais namais laikantis A. Pranckevičius sako per tiek metų ir Belgiją jau spėjęs prisijaukinti. „Būtent čia yra daug draugų, širdžiai mielų vietų, kur jaučiuosi patogiai, bet, be jokios abejonės, tikrieji namai yra Lietuva, – šypsosi. – Jei nebūčiau išlaikęs šaknų su Lietuva, mane ištiktų identiteto krizė! Juk šiek tiek mano širdies palikta Amerikoje, šiek tiek Europoje, didelis gabalas Vilniuje ir Panevėžyje, gabalėlis – Briuselyje.“ Briuselis, anot Arnoldo, labai savitas miestas, sutraukiantis daug skirtingų žmonių – daugiausia dėl įdomaus darbo, kuriame gali save išreikšti ir tobulėti įdomioje tarptautinėje aplinkoje.
„Manau, visi čia dirbantieji privalo rasti kompromisą tarp savo širdies ir proto, – spėja vyras. – Belgijos sostinėje nėra vienos kultūros, nėra į ką integruotis, čia ir taip dominuoja užsieniečiai. Briuselis man kaip oro uosto tranzito salė, kur žmonės atvyksta ir išvyksta – vieni trumpesniam, kiti ilgesniam laikui. Tu pats irgi nežinai, kuriam laikui esi užstrigęs čia, kur labai įdomu, ir nė nenutuoki, kuriam laikui atidėtas tavo lėktuvas.“
Arnoldas sako, kad kol kas darbas Briuselyje jam yra neįkainojama patirtis, tačiau paklaustas, ar įsivaizduoja save dirbantį Lietuvoje, nė nedvejodamas atsako taip.
„Grįžti man nėra jokia tragedija“, – žino jis, kartą jau išbandęs tokią patirtį – kai dirbo prezidento Valdo Adamkaus biure. „Tada pajutau, kad grįžti į Lietuvą įmanoma ir netgi gali būti labai gera ir smagu. Aišku, kad tai nelengva, netgi sudėtinga – ypač kai užsienyje pragyveni ne vienus metus. Nes tada vietoj vieno žingsnio reikia žengti visus du, o ne tikėtis, kad į tave žmonės žengs žingsnį. Pats turi dėti dvigubai pastangų, kad vėl integruotumeis į Lietuvos visuomenę. Bet ir tai yra įmanoma. Grįžimui į Lietuvą aš niekada nesu užkirtęs kelio.“
Drąsiai kalbėdamas apie politiką ir gyvenimą užsienyje, Arnoldas visai kitaip kalba apie savo gimtąjį miestą. „Neneigsiu, dažnai man dėl jo skauda. Situacija, kokia dabar yra Panevėžyje, mane skaudina: apmaudu, kad miestas tuštėja, jauni žmonės nemato čia perspektyvų, išvažiuoja... Vis dėlto Panevėžio niekada nedrįstu lyginti su niekuo kitu – tai mano gimtasis miestas. Tai svarbūs prisiminimai – tiek šeimos, mokyklos, kuriai esu be galo dėkingas, kuri buvo ypatinga oazė, jauki, stipri bendruomenė, ir kartu kitos mažos erdvės – vaikų ir jaunimo teatras „Drevinukas“, pirmoji mano darbovietė „Panevėžio balsas“. Tai vietos, kur galėjau tobulėti. Taigi natūralu, kad gimtasis miestas asocijuojasi su praeitimi. Panevėžys visada labai kažkuo išsiskirdavo – arba labai gerais, arba labai blogais dalykais. Sovietmečiu, be abejo, teatru, Juozo Miltinio dvasia, įspūdinga inteligentijos, intelektualų terpe. Atgavus nepriklausomybę – kaip labai žiaurios ir brutalios mafijos miestas. Šiandien turbūt atėjo laikas vėl išsiskirti gerąja prasme. Aišku, kaip tai padaryti, aš atsakymo neturiu. Tikiu, kad miesto vadovai ir visuomenė imsis tam tikro sąjūdžio mieste ir bandys Panevėžį atgaivinti.“
Eglė GIKNIENĖ
