R. Daškevičiaus šokių mokytojas iki šiol neleidžia gyviesiems pamiršti savo auklėtinio.
Breikerių gretose – ir Rublis
Kitados garsus choreografas Algis Stravinskas prisipažino, kad sovietiniais laikais iš jo kas mėnesį 100 rublių duoklės reikalaudavo vienas anuomet klestėjusios Žaliakalnio banditų šutvės atstovas. Tačiau paprašytas prisiminti reketininko pravardę, atvirai bendraujantis A. Stravinskas negalėjo jos prisiminti.
„Tais laikais, be manęs, reguliariai susimokėdavo ir „Žalio kalno“ administratorius. Būta kalbų, kad kai kuriems nusikaltėliams mokėdavo net restorano vadovė. Vengdavau kolegoms pasakoti, kad moku reketininkams. Be to, didelio pinigų stygiaus nejaučiau, nes šokių programas pristatydavau nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, tad per mėnesį uždirbdavau apie 300 rublių, – pasakojo A. Stravinskas. – Su iš manęs duoklės reikalavusiu reketininku susitikdavau prie „Žalio kalno“ baro. Pinigų perdavimas vykdavo tokiu principu: paprašydavau barmeno, kad jis įpiltų man 50 gramų degtinės, o paskui, pabaigęs pašnekesį su juo, barmenui ramiai pasakydavau, jog grąžą palieku artimam jaunystės laikų bičiuliui...“
Anot pašnekovo, šokdamas A. Stravinsko breiko grupėje Remigijus Daškevičius nepasižymėjo išskirtiniais gabumais, tačiau jis vienas iš nedaugelio akimirksniu perprasdavo sudėtingus breiko elementus.
Buvo metas, kai „Žalio kalno“ scenoje „žuvyte“ vadinamus akrobatinius triukus šėliojantiems restorano svečiams demonstravo ir kitas vėliau Daškinių gaujoje plačiai pagarsėjęs kaunietis – Robertas Užukauskas-Rublis, šiuo metu kaltinamas turto prievartavimo byloje.
Nokautas prie baro
„Jei kas nors iš mūsiškių pasiskųsdavo, kad netoliese siautėja šiurkščiai besielgiantis žmogus, Remigijus, net nespėjus pasibaigti repeticijai, išbėgdavo iš salės, sakydamas: „Vadove, aš viską sutvarkysiu.“ Jis pasišnekėdavo su kolektyvo narius pašiurpinusiu žmogumi, tačiau kokia forma vykdavo pašnekesys, negaliu pasakyti“, – kalbėjo A. Stravinskas.
Tačiau kartą R. Daškevičius nesusitvardęs kitų šokių grupės narių akivaizdoje nokautavo barmeną.
„Per eilinės repeticijos pertrauką Remigijus restorano barmeno paprašė įpilti stiklinę sulčių, bet šis jam atsakė, kad neduos. Tada Remigijus peršoko per barą ir smogė barmenui. Tas bemat susmuko be sąmonės. Po šio incidento Remigijui pasakiau: „Manau, jog tu supranti, kad dabar jau viskas“, – nemalonų incidentą prisimena A. Stravinskas. – Kai kurie persigandę kolektyvo nariai nenorėjo toliau šokti su Remigijumi. Apie tai sužinoję administracijos darbuotojai bijojo skųstis milicijai, nes patys mokėdavo reketininkams, tačiau tada jie irgi reikalavo, kad Remigijų pašalinčiau iš grupės. Tiesa, net išprašytas Remigijus nenustojo domėtis mūsų kolektyvo veikla, kartkartėmis aplankydavo. Neretai pasižiūrėti, kaip ruošiamės vakaro programoms, atsivesdavo dailią panelę“.
Naktys restorano griuvėsiuose
Sovietmečiu garsus Kauno restoranas „Žalias kalnas“ pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais nutraukė savo veiklą. Vis mažiau žmonių turėjo pakankamai pinigų, todėl naktinis gyvenimas sunyko. Ne tik paprasti darbininkai, bet ir mokytojai, gydytojai, teisėsaugininkai mėnesius negaudavo algos.
Visoje šalyje didėjo nusikalstamumas, suklestėjo Kauno Daškinių ir Daktarų gaujos.
„Po Sovietų Sąjungos žlugimo pamačiau, kad jau viskas: restoranas „Žalias kalnas“ užsidarė, visi mano grupės šokėjai, sunerimę dėl savo tolimesnės ateities, išsibarstė. Kai kurie dar šoko kitų miestų restoranuose, tačiau didžioji dalis patraukė ieškoti laimės į Vakarų Europos šalis. Ir man siūlė emigruoti, tačiau aš kaip pamišęs patriotas nesiryžau palikti gimtosios Lietuvos. Kad dabar man sugrąžintų tas dienas...“ – sakė A. Stravinskas.
Suklestėjus iš patiklių miestiečių lengvai butus išviliojančių sukčių gaujoms, netgi buvusio garsaus scenos veikėjo statusas nesutrukdė iškraustyti A. Stravinsko iš buto, kai jis nebeišgalėjo padengti įsiskolinimų už komunalines paslaugas.
„Aš apgaulės būdu netekau pastogės, todėl buvau priverstas likti buvusio restorano griuvėsiuose. Net kelerius metus teko gyventi apleistose „Žalio kalno“ tarnybinėse patalpose. Dažniausiai nakvodavau atlikėjų persirengimo kambarėlyje. Šaltas ir drėgnas naktis leisdavau užsiklojęs likusiomis restorano staltiesėmis ir užuolaidomis“, – tamsiausią gyvenimo laikotarpį prisimena buvęs garsus šokių meistras.
Paskutinis susitikimas
Ties bedugne atsidūręs A. Stravinskas neturėjo kur prašyti paramos, todėl per vieną savo auklėtinių sužinojo R. Daškevičiaus telefono numerį. „Kartą jam pasukau ir nedrąsiai ištariau: „Remigijau, man labai reikia su tavimi pasišnekėti...“ Išgirdęs mano balsą, jis iškart pasakė: „Vadove, aš viską žinau“, – pasakojo A. Stravinskas.
Šokių mokytojas su buvusiu auklėtiniu susitarė po kelių dienų susitikti automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės Kaune, Sukilėlių prospekte.
„Tuo metu atrodžiau kaip varganas „bomžas“. Labai jaudinausi vieną saulėtą rytą viešoje vietoje laukdamas Remigijaus. Maniau, kad jį bus pasiekusios kalbos, jog esu nusigyvenęs, todėl jis nenorės su manimi pasimatyti. Tačiau Remigijus sutartu laiku į sutartą vietą atskubėjo lydimas keturių juodos spalvos užsienietiškų automobilių tamsintais langais. Pamaniau, kad atvyko prezidentas su gausios apsaugos palyda. Iš mašinos išlipo tik Remigijus. Matyt, kitose mašinose buvę vyrai pastebėjo, kad priešais juos stovi jokio pavojaus negalintis sukelti benamis“, – prisiminė pašnekovas.
Išlipęs iš mašinos R. Daškevičius ištarė: „Sveiki, vadove, kaip suprantu, reikia pagalbos?“ Kiek patylėjęs A. Stravinskas atsakė: „Tikrai reikia, nes žlugo visi mano reikalai.“ Tarsi nujausdamas artėjančią jo žūtį buvęs šokių mokytojas paskui dar R. Daškevičiui sakė: „Bėk, vaikeli, bėk kuo greičiau į užsienį, nes čia jau viskas eina žlugimo link.“
„Prisimindamas praeitį „Žaliame kalne“ jis man nuoširdžiai padėkojo už šokių pamokas. Tokie jo žodžiai mane sujaudino. Ištariau: „Aš tau esu dėkingas dėl to, kad man paskyrei laisvą minutę.“ Pasibaigus mūsų pašnekesiui Remigijus ištiesė tada man labai didelius pinigus – 1000 litų. Galiausiai atsisveikindamas pasakė: „Vadove, nenusiminkite, viskas bus gerai.“ Po to jo daugiau niekada nebemačiau“, – apie paskutinį susitikimą su R. Daškevičiumi pasakojo A. Stravinskas.
Vadina savo sūnumi
R. Daškevičius savo šokių mokytojo neužmiršo. Buvo metas, kai kone kasdien prie „Žalio kalno“ atvykdavo Daškinių vadeivos pasiųstas jaunas vyras. Jis sunykusio restorano patalpose gyvenančiam A. Stravinskui atveždavo maisto, kartais – ir alkoholio.
Buvęs Daškės šokių mokytojas A. Stravinskas sakė, kad tik persikėlęs į Vilnių sužinojo, jog prie italų restorano Vokiečių gatvėje durų iš priešais jį esančio namo antrojo aukšto nušautas jo buvęs auklėtinis.
„Jei kas nors nori, tegul R. Daškevičių smerkia, bet man jis nieko bloga nepadarė, visada apgindavo mano kolektyvą. Kasmet jo mirties dieną – lapkričio 24-ąją – nueinu į restoraną, prie kurio durų Remigijus buvo nušautas. Paprašau, kad restorano darbuotojai leistų uždegti žvakelę. Aišku, kaskart jie įtariai mane nužvelgia, bet jiems sakau, kad tai buvo mano sūnus ir tokiu būdu noriu jį pagerbti. Norėtųsi kada nors nuvykti į Kauną ir aplankyti Remigijaus kapą, bet šiandien man tai būtų pernelyg brangus malonumas“, – kalbėjo sunkiai kasdienei duonai pinigų prasimanantis choreografas A. Stravinskas, atsidūręs liūdnai pagarsėjusiame bendrabutyje Vilniuje, Gerosios Vilties gatvėje.
